– Ką? Jūs norite veltui vokišką duoną valgyti?! – postringavo jisai norvegiškiem policininkam, – manote, kad jus čia ilgai taip ir laikys kaip lėles? Aš jus perspėju, turite įsijungti į bendrą kovą prieš germanizmo priešą...

Kraipė galvas norvegai, pamokslų klausydami. Priešintis atvirai nesipriešino, bet ir į kvislingišką biznį nesidėjo. Šypsojos tiktai sau panosėje, nieko nesakydami, velniai žino, ką manydami. Matyti, juodasai norvegų išgama-gestapininkas nelabai gerai pasisakydavo apie juos Majeriui, kad šis pradėjo juos keikti. Pradžioje vis dar už akių, paskui gi – ir akyse. Blude Sauhund, – ir šnekėk tu su juo!

Rugiapiūtės metu Majeris pradėjo ir norvegus klibinti į darbus, – siuntinėti į kaimus javų doroti:

– Karas esą eina dėl Europos kultūros, kiti kraują lieja, o jūs čia tinginiaujat! Turite padėti, – geruoju!

Reikia – tai reikia, ką gi darysi! Sudarė norvegai darbo komandą ir eina rugiapiūtėn. Tačiau po keleto dienų Majeris jau rieja juos:

– Jūs, tinginiai! Blude Sauhund, jūs nenorite darbo dirbti? Sabotažas? Ką?!

Vokiečių ūkininkai norvegais darbininkais buvo smarkiai nepatenkinti. Lenkų, rusų kalinį darbininką jie galėjo stumdyti ir lamdyti kaip nori, – šie darbininkai jokių teisių neturėjo. Norvegai gi gyvena savo protu, ūkininko smarkavimu šypsosi, jo grūmojimų visiškai nesibaido. Vokiečių ūkininkai ir pasiskundė norvegais Majeriui, – šitokių darbininkų jiem esą daugiau nereikia...

Majeris norvegų į kaimą daugiau nebesiunčia, – vietoje juos keikia. Pagaliau jis ėmė jiem primygtinai siūlyti užsidėti vokišką SS uniformą su norvegišku ženkliuku ir perimti lagerio apsaugą. Norvegai tiktai nusijuokė dėl tokio pasiūlymo. Majeris ėmė jiem visokiais velniais grūmoti. Juodasai kvislingininkas pamokslininkas dingo iš lagerio.

Pagaliau norvegai gauna iš komendanto raštą – ultimatumą.

Lagerio istorijoje negirdėtas dalykas, kad pats komendantas rašytų kaliniam raštą! Bet šį kartą – parašė, reikalaudamas, kad iki rugsėjo 10 dienos jie apsispręstų ir perimtų lagerio sargybą. Rugsėjo 10 dieną norvegai atsako komendantui taip pat raštu.

Esą jie prisiekė savo karaliui ištikimybę. Jie esą garbės žmonės. Kol karalius jų iš priesaikos neatleidžiąs, jie negali priesaikos laužyti, negalį niekam kitam prisiekti, todėl ir negalį užsimauti vokiškos SS uniformos.

Dėl tokio norvegų rašto įsiutęs komendantas rašo jiem naują notą, kviesdamas dar kartą apsidūmoti ir pradėti tarnybą spalio mėnesio 1 dieną. Komendantas rašė jiem notoje: esą jūsų tasai norvegiškas karalius patsai pasidarė išdavikas ir savo visas priesaikas sulaužė ir tapo vokiečių tautos ir germanų rasės priešas. Jei pasiliksite ištikimi savo tam karaliui išdavikui, tuo pačiu ir jūs tapsite vokiečių tautos ir germanų veislės nedraugai, ir kaip tokie toliau būsite traktuojami.

Komendantas prirašė dešimtį punktų, įvardydamas visokias bausmes norvegam už nepaklusnumą. Pagaliau prigrūmojo išveždinsiąs juos į kitą lagerį, biauresnį, į lagerių centrą, Oranienburgą, kur jiem būsią visiškai prasti pyragai.

Norvegai ir antrąjį komendanto ultimatumą vieningai atmetė.

Valdžia pyko. Valdžia siuto. Bet vis dėlto visų savo grūmojimų įvykdyti neišdrįso. Atėmė tiktai iš jų SS virtuvės valgį, bet tuo jų nenugąsdino. Jie gaudavo iš Norvegų ir Švedų Raudonojo Kryžiaus tokius turtingus siuntinius, kad jie galėjo visiškai gerai išsiversti ir be jokio lagerinio valgio.

Majeris įkinkė norvegus į pačius sunkiausius ir biauriausius darbus. Pristatė akmenis nešioti ir skaldyti, plentus plūkti, iš miško rąstus vietoj arklių tampyti, asenizacijos vežimus vežioti. Dirbo plušo norvegai, bet į SS eiles nestojo.

Kiti norvegai iš pasipiktinimo Majerio elgesiu mirti pradėjo. Šitoksai norvegų nesocialumas savo rėžtu ir Majerio dvasioje sukėlė pasipiktinimo audrą: keletą norvegų palaidojęs ir, matyti, iš Berlyno gavęs gerokai velnių, likusius norvegus Majeris toliau ramybėje paliko.

Griežė jis prieš juos dantį, bet į darbus jų nebevarė.

Vikingų palikuonys pasirodė esą verti savo garsių pranokėjų vardo.

Majeris vis dėlto ilgai dar negalėjo atsipeikėti, kad norvegų atkaklumas taip sugadino germanų rasės reputaciją. Tuo tarpu į lagerį buvo atvaryta didžiulė minia suomių prekybos jūrininkų – su žmonomis ir vaikais. Šiuos visus jūrininkus Majeris apgyvendino germanų lageryje, šalia norvegų, matyti, tikėdamasis, ar suomių jūrininkai neparodys kartais padoresnių germanų veislės savumų...