Majeris įkinkė norvegus į pačius sunkiausius ir biauriausius darbus. Pristatė akmenis nešioti ir skaldyti, plentus plūkti, iš miško rąstus vietoj arklių tampyti, asenizacijos vežimus vežioti. Dirbo plušo norvegai, bet į SS eiles nestojo.

Kiti norvegai iš pasipiktinimo Majerio elgesiu mirti pradėjo. Šitoksai norvegų nesocialumas savo rėžtu ir Majerio dvasioje sukėlė pasipiktinimo audrą: keletą norvegų palaidojęs ir, matyti, iš Berlyno gavęs gerokai velnių, likusius norvegus Majeris toliau ramybėje paliko.

Griežė jis prieš juos dantį, bet į darbus jų nebevarė.

Vikingų palikuonys pasirodė esą verti savo garsių pranokėjų vardo.

Majeris vis dėlto ilgai dar negalėjo atsipeikėti, kad norvegų atkaklumas taip sugadino germanų rasės reputaciją. Tuo tarpu į lagerį buvo atvaryta didžiulė minia suomių prekybos jūrininkų – su žmonomis ir vaikais. Šiuos visus jūrininkus Majeris apgyvendino germanų lageryje, šalia norvegų, matyti, tikėdamasis, ar suomių jūrininkai neparodys kartais padoresnių germanų veislės savumų...