1944 metų vasarop po lagerį pradėjo sklisti vis labiau visus jaudiną gandai.

Esą konfliktas tarp vokiečių kariuomenės ir Himlerio SS organizacijos tiek paaštrėjęs, kad kariuomenė visą organizaciją paimsianti į savo nagą. Organizacijos centrą kariuomenė išvarysianti šunim šėko piauti, o eilinius esesininkus pasiųsianti į frontą. Visus koncentracijos lagerius perimsianti kariuomenė, bylas peržiūrėsianti, nekaltuosius paleisianti, lagerin pasodinsianti galvažudžius esesininkus...

Širdys smarkiai plakėsi tokių gandų besiklausant, – ir kaliniam, ir esesininkam.

Pačiame gandų plitimo įkarštyje į lagerį atvyko pareigom eiti vermachto kapitonas Cetė [Zette] – kaip antras Schutzlagerführer, lagerio viršininkas, oficialiai – lygiom teisėm su Majeriu, ir trys kariuomenės feldfebeliai: Bergeris [Berger], Pomorinas [Pomorin] ir Jankė [Jahnke] – blokų vadų pareigom.

Lagerio esesininkai nuknarino nosis, – ir jiem atrodė, kad gandai jau realizuojasi, – kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Juo labiau, kad vermachtiečiai pradėjo labai išdidžiai elgtis, – į esesininkų sveikinimus neatsakinėja, visur kiša savo nosį, trukdo produktų organizaciją, bičiuliškai sveikinasi su kaliniais ir šnekučiuojasi su jais...

Feldfebelis Jankė iš Gumbinės, matyti, kadaise buvęs lietuvis Jankus, vaikščiojo po lagerį ir atvirai kaliniam pasakojo, kad šitas pragaras nebeilgai tęsis, kad visa greitai būsią kitaip. O feldfebelis Bergeris iškirto dar nuostabesnį pokštą.

Tuomet į mūsų lagerį jau buvo atvarytas gerokas skaičius žydžių iš Lietuvos. Jos buvo apgyvendintos atskiruose barakuose ir blokavuoju jom buvo paskirtas toksai Maksas [Max], lenkas, gimęs Berlyne, pavyzdingas mušeika-sadistas.