Dievų miškas288-290 psl. · apie 5 min.
XLIV. Vikingų palikuonys70% kūrinio
288 psl.

Majeris įkinkė norvegus į pačius sunkiausius ir biauriausius darbus. Pristatė akmenis nešioti ir skaldyti, plentus plūkti, iš miško rąstus vietoj arklių tampyti, asenizacijos vežimus vežioti. Dirbo plušo norvegai, bet į SS eiles nestojo.

Kiti norvegai iš pasipiktinimo Majerio elgesiu mirti pradėjo. Šitoksai norvegų nesocialumas savo rėžtu ir Majerio dvasioje sukėlė pasipiktinimo audrą: keletą norvegų palaidojęs ir, matyti, iš Berlyno gavęs gerokai velnių, likusius norvegus Majeris toliau ramybėje paliko.

Griežė jis prieš juos dantį, bet į darbus jų nebevarė.

Vikingų palikuonys pasirodė esą verti savo garsių pranokėjų vardo.

Majeris vis dėlto ilgai dar negalėjo atsipeikėti, kad norvegų atkaklumas taip sugadino germanų rasės reputaciją. Tuo tarpu į lagerį buvo atvaryta didžiulė minia suomių prekybos jūrininkų – su žmonomis ir vaikais. Šiuos visus jūrininkus Majeris apgyvendino germanų lageryje, šalia norvegų, matyti, tikėdamasis, ar suomių jūrininkai neparodys kartais padoresnių germanų veislės savumų...

XLV. Vermachto invazija

289 psl.

1944 metų vasarop po lagerį pradėjo sklisti vis labiau visus jaudiną gandai.

Esą konfliktas tarp vokiečių kariuomenės ir Himlerio SS organizacijos tiek paaštrėjęs, kad kariuomenė visą organizaciją paimsianti į savo nagą. Organizacijos centrą kariuomenė išvarysianti šunim šėko piauti, o eilinius esesininkus pasiųsianti į frontą. Visus koncentracijos lagerius perimsianti kariuomenė, bylas peržiūrėsianti, nekaltuosius paleisianti, lagerin pasodinsianti galvažudžius esesininkus...

Širdys smarkiai plakėsi tokių gandų besiklausant, – ir kaliniam, ir esesininkam.

Pačiame gandų plitimo įkarštyje į lagerį atvyko pareigom eiti vermachto kapitonas Cetė [Zette] – kaip antras Schutzlagerführer, lagerio viršininkas, oficialiai – lygiom teisėm su Majeriu, ir trys kariuomenės feldfebeliai: Bergeris [Berger], Pomorinas [Pomorin] ir Jankė [Jahnke] – blokų vadų pareigom.

Lagerio esesininkai nuknarino nosis, – ir jiem atrodė, kad gandai jau realizuojasi, – kad jų šiltos auksinės dienelės jau baigiasi. Juo labiau, kad vermachtiečiai pradėjo labai išdidžiai elgtis, – į esesininkų sveikinimus neatsakinėja, visur kiša savo nosį, trukdo produktų organizaciją, bičiuliškai sveikinasi su kaliniais ir šnekučiuojasi su jais...

Feldfebelis Jankė iš Gumbinės, matyti, kadaise buvęs lietuvis Jankus, vaikščiojo po lagerį ir atvirai kaliniam pasakojo, kad šitas pragaras nebeilgai tęsis, kad visa greitai būsią kitaip. O feldfebelis Bergeris iškirto dar nuostabesnį pokštą.

Tuomet į mūsų lagerį jau buvo atvarytas gerokas skaičius žydžių iš Lietuvos. Jos buvo apgyvendintos atskiruose barakuose ir blokavuoju jom buvo paskirtas toksai Maksas [Max], lenkas, gimęs Berlyne, pavyzdingas mušeika-sadistas.

290 psl.

Jis, pasidaręs žydžių blokavuoju, baisiai mušdavo moteris. Tokį jo darbą ir pamatė feldfebelis Bergeris. Sustabdė jis Maksą. Liūtu subliovė:

– Kaip tu, niekše, drįsti moteris mušti?! A?! Aš – penkerius metus fronte feldfebelis buvau ir nieko nemušiau, bet šitokios niekšybės dabar aš negaliu praleisti!

Bergeris buvo storas, diržingas vyras. Boksininko pavyzdžiu atsiraitė rankoves ir tarė Maksui:

– Dabar laikykis tu, Halunke!

Bergerio, matyti, kadaise boksininko būta: taip jisai nušvitino Makso veidelius, kad jis kokią savaitę sutinęs vaikščiojo, tarytum vietoje nuosavos galvos kopūstą būtų nešiojęs.

– Tfu, koks biaurybė! – keikėsi Bergeris, išeidamas iš žydžių gyvenamosios užtvaros.

Kas ir bekalbėti, vermachto invazija sukėlė lageryje daugybę kalbų ir triukšmo. Juo labiau, kad Gdansko srities karo komendantas pranešė, jog lageryje esančios ginkluotos jėgos priklauso jo žiniai ir nuožiūrai.

Suirzo, subruzdo visa SS vadovybė. Komendantas išūžė į Berlyną lėktuvu, Majeris – sunkvežimiu išbildėjo. Po kelių dienų jie grįžo atgal aprimę, nuskaidrintais veidais. Patylom kažkam ruošės.

Praslinko dar kelios dienos. Įvyko garsioji pasikėsinimo prieš Hitlerį komedija, davusi progos išgliaudyti vermachto žmones.

Lageryje padėtis iš karto pragiedrėjo. Buvo aišku, kad vermachtas savo kovą su Himleriu galutinai prakišo, – kad vermachto vadovybės likučiai turės nusilenkti prieš SS padą. Visa tai netruko atsiliepti bendroje lagerio padėtyje.

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.