Jis, pasidaręs žydžių blokavuoju, baisiai mušdavo moteris. Tokį jo darbą ir pamatė feldfebelis Bergeris. Sustabdė jis Maksą. Liūtu subliovė:

– Kaip tu, niekše, drįsti moteris mušti?! A?! Aš – penkerius metus fronte feldfebelis buvau ir nieko nemušiau, bet šitokios niekšybės dabar aš negaliu praleisti!

Bergeris buvo storas, diržingas vyras. Boksininko pavyzdžiu atsiraitė rankoves ir tarė Maksui:

– Dabar laikykis tu, Halunke!

Bergerio, matyti, kadaise boksininko būta: taip jisai nušvitino Makso veidelius, kad jis kokią savaitę sutinęs vaikščiojo, tarytum vietoje nuosavos galvos kopūstą būtų nešiojęs.

– Tfu, koks biaurybė! – keikėsi Bergeris, išeidamas iš žydžių gyvenamosios užtvaros.

Kas ir bekalbėti, vermachto invazija sukėlė lageryje daugybę kalbų ir triukšmo. Juo labiau, kad Gdansko srities karo komendantas pranešė, jog lageryje esančios ginkluotos jėgos priklauso jo žiniai ir nuožiūrai.

Suirzo, subruzdo visa SS vadovybė. Komendantas išūžė į Berlyną lėktuvu, Majeris – sunkvežimiu išbildėjo. Po kelių dienų jie grįžo atgal aprimę, nuskaidrintais veidais. Patylom kažkam ruošės.

Praslinko dar kelios dienos. Įvyko garsioji pasikėsinimo prieš Hitlerį komedija, davusi progos išgliaudyti vermachto žmones.

Lageryje padėtis iš karto pragiedrėjo. Buvo aišku, kad vermachtas savo kovą su Himleriu galutinai prakišo, – kad vermachto vadovybės likučiai turės nusilenkti prieš SS padą. Visa tai netruko atsiliepti bendroje lagerio padėtyje.