Feldfebelis Bergeris tučtuojau buvo išgrūstas į Bydgoščą vadovauti žydžių komandai požeminiuose dinamito fabrikuose. Likusieji lageryje vermachtiečiai buvo tuojau įjungti į... SS eiles. Kapitonas Cetė, tiesa, niekaip nesugebėjo pasisiūdinti SS uniformos, – vaikščiojo ir toliau su sena kariška. Užtat Majeris neįsileido jo į jokius lagerio reikalus. Cetė ne tiktai negavo jokio darbo kambario, jis net jam skirtos darbo kėdės neturėjo. Kelis mėnesius slankiojo vargšas po lagerį, visiškai neturėdamas kas veikti, šiukšles po kiemą lazdele krapštinėjo, sagas ir siūlus rankiojo, palei beržą kažką graibė. Gaila buvo žiūrėti, kaip tas žmogelis vargsta be darbo. Kaip Chemnicas ir mažesnieji faraonėliai tyčiojas juo!

Tiesą pasakius, kapitonas Cetė menkysta ir buvo. Nemokėjo garbingai vyriškai laikytis. Kur jam prasidėti tampytis su tokiu patyrusiu krokodilu – Majeriu!

Likusieji feldfebeliai, Jankė ir Pomorinas, taip pat iš Gumbinės, gavo užsimauti SS uniformą.

Pomorinas buvo ramus, paklusnus avinėlis, iš profesijos – gelumbės pirklys, prisisiuvo SS ženklus, žiūrinėja savo skvernus ir šypsosi skersa lūpa it pasakos kvailys, geležėlę radęs. Jankė gi – purtėsi ir spiaudėsi. Vaikščiodamas palei kalinių barakus, keikė visus esesininkus, pasikratydamas iš pasibiaurėjimo.

Jam tikrai buvo sunku. Jis buvo pagyvenęs žmogus, baigęs universitetą teisininkas, kultūringas, apsišvietęs – ir likimas tėškė jį į tokią tarnybą, į tokią kompaniją! Pagaliau jam buvo visiškai aiškios ir karo likimo perspektyvos.

Jis dažnai tardavosi su įtakingais kaliniais, kas čia padarius, kad iš SS eilių tarpo galėtų jis patekti į lagerį kaip kalinys, – jam tai esą būtų vienintelis išsigelbėjimas...

Jis jau buvo susitaręs, kuriame bloke kaliniu apsigyvens.

Po kelių savaičių išlėkė iš lagerio Pomorinas: tai jisai vidujėje lagerio sargyboje pražiopsojo tą moterį rusę, kuri pasisakė išeinanti pėsčia į Ukrainą – ir dingo be pėdsako. Už tokią žioplystę gavo jis tris mėnesius patsai pasėdėti Mackau lageryje, kur buvo sodinami nusikaltę esesininkai.

Jankei gi vis nesisekė. Jis, mažai težiūrėdamas savo tarnybos, nuolat girtuokliavo su kaliniais.

Ateina, būdavo, Chemnicas varyti jo iš kalinių barako.

– Lauk iš mano akių! – šaukdavo jam Jankė, – tu, pienburni, kai pabūsi penkerius metus fronte, kaip aš, tai tuomet galėsi su manimi kalbėti! Gera čia tau su kaliniais kariauti, – pabandyk pakariauti fronte!

Chemnicas, nieko nepešęs, išeidavo. Jankė savo revolverį atiduodavo bloko šreiberiui ir guldavo į kalinių lovą. Už tokius darbus komendantas sodindavo jį keliom dienom į bunkerį, bet iš tarnybos nepaleisdavo.

Bunkeryje atsėdėjęs skirtąją porciją, Jankė barakuose pradėdavo visa vėl iš pradžios: keikė esesininkus ir girtuokliavo.

Beevakuojant Štuthofo lagerį, Jankė buvo vienas iš palydovų kalinių kolonos, kurios vadu buvo paskirtas SS feldfebelis Milkau, kilęs iš Tilžės, visuomet labai gyręs Mažeikių bravoro alų ir svajojęs po karo įsigyti Lietuvoje kolonialinių prekių krautuvėlę. Buvo gyvenęs jisai Kretingoje ir mokėjo šiek tiek lietuviškai. Jis buvo toks vagis ir banditas, kad pakeliui prieš jį pakėlė maištą ne tiktai kaliniai, bet ir esesininkai. Majeris buvo priverstas pašalinti jį iš kolonos vado pareigų, – jo vieton paskyrė Jankę.

Kalinių kolonai susidūrus su raudonosios Armijos tankų daliniu, Jankė žuvo nuo tankisto kulkos, nesuspėjęs įgyvendinti savo svajonės – pasidaryti kaliniu katorgininku.

Taip pasibaigė visa vermachto invazija į Himlerio karalystės reikalus.