Po kelių savaičių išlėkė iš lagerio Pomorinas: tai jisai vidujėje lagerio sargyboje pražiopsojo tą moterį rusę, kuri pasisakė išeinanti pėsčia į Ukrainą – ir dingo be pėdsako. Už tokią žioplystę gavo jis tris mėnesius patsai pasėdėti Mackau lageryje, kur buvo sodinami nusikaltę esesininkai.

Jankei gi vis nesisekė. Jis, mažai težiūrėdamas savo tarnybos, nuolat girtuokliavo su kaliniais.

Ateina, būdavo, Chemnicas varyti jo iš kalinių barako.

– Lauk iš mano akių! – šaukdavo jam Jankė, – tu, pienburni, kai pabūsi penkerius metus fronte, kaip aš, tai tuomet galėsi su manimi kalbėti! Gera čia tau su kaliniais kariauti, – pabandyk pakariauti fronte!

Chemnicas, nieko nepešęs, išeidavo. Jankė savo revolverį atiduodavo bloko šreiberiui ir guldavo į kalinių lovą. Už tokius darbus komendantas sodindavo jį keliom dienom į bunkerį, bet iš tarnybos nepaleisdavo.

Bunkeryje atsėdėjęs skirtąją porciją, Jankė barakuose pradėdavo visa vėl iš pradžios: keikė esesininkus ir girtuokliavo.

Beevakuojant Štuthofo lagerį, Jankė buvo vienas iš palydovų kalinių kolonos, kurios vadu buvo paskirtas SS feldfebelis Milkau, kilęs iš Tilžės, visuomet labai gyręs Mažeikių bravoro alų ir svajojęs po karo įsigyti Lietuvoje kolonialinių prekių krautuvėlę. Buvo gyvenęs jisai Kretingoje ir mokėjo šiek tiek lietuviškai. Jis buvo toks vagis ir banditas, kad pakeliui prieš jį pakėlė maištą ne tiktai kaliniai, bet ir esesininkai. Majeris buvo priverstas pašalinti jį iš kolonos vado pareigų, – jo vieton paskyrė Jankę.

Kalinių kolonai susidūrus su raudonosios Armijos tankų daliniu, Jankė žuvo nuo tankisto kulkos, nesuspėjęs įgyvendinti savo svajonės – pasidaryti kaliniu katorgininku.

Taip pasibaigė visa vermachto invazija į Himlerio karalystės reikalus.