Lageryje kalinių reikalam buvo įsteigta krautuvėlė, oficialiai kantine vadinama. Joje pirkti galėjo visi kaliniai, kurie tik pinigų turėjo. Pinigai buvo gaunami šitokiu būdu.

Iš naujoko, patekusio į lagerį, visi pinigai buvo tuojau atimami ir deponuojami raštinėje pas Hapkę. Šiokie ar tokie pinigai, bet kokia valiuta, kaliniam pas save turėti buvo griežtai draudžiama. Iš tų deponuotų pinigų kalinys galėdavo kas 4–6 savaitės gauti po penkiolika markių, ne banknotais, bet tam tikrais kuponais, kurie kantinėje buvo imami vietoj banknotų, – vėliau kantinė su Hapkės įstaiga atsiskaitydavo.

Kadangi į kalinių kantinę nuolat lįsdavo esesininkai, kurie kalinių kuponų neturėdavo, tai kantinė priimdavo ir banknotus. Tai buvo labai patogu įvairiem lagerio galiūnam ir biznieriam.

Laisvų banknotų lageryje visuomet būdavo. Apsukresni naujokai sugebėdavo nusukti pinigus, – ne visus atiduodavo į kasą. Kiti užmiršdavo pinigus drabužių kišenėse, kuriuos drabužininkai surasdavo ir netrukdavo paleisti į apyvartą. Ateidavo pinigai ir iš laisvės, per įvairias darbo komandas ir laisvai samdomus darbininkus meisterius, – už lageryje pagrobtus ir į laisvę iššmugeliuotus daiktus. Pinigų lageryje būdavo. Kai Lėmanas ar Zelionkė sėsdavo kortom lošti, ant stalo gulėdavo šimtai ir tūkstančiai markių. Kortomis lošti, ypač iš pinigų, lageryje buvo griežtai draudžiama, – kortomis lošė visuos blokuos, lošė iš pinigų, kartais – labai didelių.

1944 metais pavasarį buvo įvesta lageryje „valiutos reforma“. Buvo įvesti vadinamieji pasižymėję katorgininkai – Bevorzugte Häftlinge. Jie vaikščiojo prisisiuvę ant rankovių raidę V, galėjo nešioti ilgus plaukus ir kas savaitę rašyti bei gauti laiškus. Šitokį laipsnį duodavo įvairiem raštininkam, amatininkam, meisteriam, kapam, blokaviem, šreiberiam, vienam kitam ir iš eilinių kalinių. Kadangi už darbą lageryje iš principo nebuvo mokama, tai šitokiem pasižymėjėliam išduodavo darbo premijas kas savaitę, neva už gerą darbą, nuo vienos markės iki keturių – penkių, išmokamas atskirais tam tikrais bonais. Kiekvienas, gavęs premijos, galėjo pasiimti iš savo einamosios sąskaitos lygiai tiek pat, kiek jis premijos gavo. Per mėnesį jis galėjo turėti tokiu būdu 30–45 markes, už kurias galėjo kantinėje pirkti visa, kas tenai buvo. Šiuo atžvilgiu pasižymėjėliai buvo daug geresnėje padėtyje negu garbės katorgininkai. Kadangi šiem pastariesiem darbas buvo neprivalomas, jie negalėjo užimti jokios etatinės vietos, jie negalėjo gauti ir jokios premijos. Jiem tiktai išimties keliu buvo leidžiama iš savo einamosios sąskaitos kas mėnesį pasiimti po 15 markių. Užtat jie atsigriebdavo kiek kitokiu būdu.

Kadangi mūsų blokas garsėjo kaip vienintelis blokas, kuris maisto nevagia, tai jis dažnai buvo kviečiamas į pagalbinius virtuvės darbus. Buvo jisai sudaręs pastovią darbo artelę iš 15–30 narių produktam iš sunkvežimių krauti į sandėlius. Artelė kiekvienu metu, dieną ar naktį, turėjo būti pasiruošusi stoti į darbą. Už savo darbą artelė neoficialiai gaudavo tam tikrą atlyginimą tais pačiais produktais, – lageryje, žinoma, tai buvo labai didelis daiktas. Kiti eidavo į kitokius darbus – daržovių doroti, kopūstų piaustyti ir spausti, ir panašiai. Čia gaunamas natūralus atlyginimas atstodavo pinigines premijas.

Visi kiti kaliniai, neturėję pasižymėjėlio laipsnio, jokių premijų negaudavo ir todėl iš savo einamosios sąskaitos taip pat nieko negalėjo pasiimti. Tuo tarpu banknotai kantinėje priiminėti buvo jau griežtai draudžiama.