Ilgą laiką čia dirbo tiktai vienas kalinys, lenkas, iš profesijos – smuklininkas, kurio du sūnus vokiečiai buvo paėmę į kariuomenę, ir jie žuvo fronte, o jis pats – penktus metus lageryje plūkėsi. Vėliau – jis gavo padėjėją, į lagerio pabaigą – net du padėjėju turėjo.

Kantinės darbininkai buvo turtingi žmonės, pasilaiką labai gražiai. Jie ir gyveno pačioje kantinėje, ir į lagerinį valgį nė iš tolo nežiūrėjo. Valgį jie turėjo savo – iš savo pajamų.

Perkąs kokią prekę kalinys duoda kantininkui iškirpti kuponą iš bendro lapo. Kantininkas iškerpa kiek jis nori. Patikrinti nė nebandyk – gausi tiktai į snukį – ir tuo viskas baigsis.

Nusiperka kalinys pastos dantim, sumoka pusantros markės, – kaliniui tai labai dideli pinigai. Pačiupinėja kalinys nupirktąją pastą: pasenusi, sukietėjusi, trupėte trupa, bet iš makšties nelenda. Ką gi kalinys veiks su tokia pasta. Prašo jisai kantinėje pastą pakeisti, mokėjęs gi jis pusantros markės! Vietoj naujos pastos kalinys gauna kumščiu į snukį. Pasivijęs nueinantį kalinį, kantininkas dar šūkteli jam:

– Kvaily! Pastą ant duonos vietoj sūrio užsidėk ir suvalgyk! – tyčiojasi kantininkas ir paspiria kalinį it mėšlą nuo šakių.

Eina kalinys šalin ašarodamas, – nieko kita jam ir nebeliko veikti.

Iš tokių dalykų kantininkai turėjo didelių pajamų. Prekes kantininkai mokėjo pardavinėti.