Šitokių pasižymėjėlių kalinių buvo palyginti nedaug. Visi kiti kaliniai neturėjo nė pfenigo, – kantinėje negalėjo nieko pirkti. Nežiūrint visos kantinės prekių menkystos, ji vis dėlto kalinio gyvenime buvo labai didelis daiktas. Ten būdavo galima nusipirkti įvairiais laikais kokio apipuvusio sūrio, išvirtų raudonų burokėlių, mineralinio vandens, bulvių, salotų, ridikėlių, žuvies, morkų. Visa tai buvo labai žymus priedas prie lagerio maisto, – visa tai buvo daug švariau pagaminama negu virtuvėje. Visokie gražeivos gaudavo dar ten skustuvėlių, kremo, įvairios pastos, net beržo vandens. O kas visų svarbiausia – kantinėje galima buvo gauti rūkalų. Visuose gi kalėjimuose pasaulyje papirosai ir taboka kalinių prekyboje atstoja aukso valiutą. Už ją visuomet pirksi ir duonos, ir sriubos, ir margarino, ir kita ką. 1943 metais buvo galima laisvai gauti pirkti už visus turimus pinigus labai gerų rūkalų. 1944 metais buvo jau kiek sunkiau, bet vis dėlto pinigingi kaliniai rūkalų turėjo daugiau negu vokiečiai laisvėje ar net eiliniai esesininkai. Tai atsitikdavo šitokiu būdu.

Visas kantinės pelnas ėjo SS organizacijos naudai. Kantinės priešaky stovėjo SS kareivis, o dirbo – kaliniai. Kokias prekes į lagerį atgabensi – kaliniai vis tiek išpirks: kurgi kitur padės jie savo bonus? SS organizacija suinteresuota prekių atvežti, – ji gi iš to labai gerai pelnosi, kainas nustato kokias nori, aukštesnes negu viešojoje rinkoje. Ir prekių SS organizacija greičiau gaus negu kokia privati krautuvėlė. Pagaliau visa tai, kas atlikdavo iš SS atskiros kantinės, eidavo į kalinių kantinę.

Darbas kantinėje kaliniam buvo vienas pačių geriausių lageryje.

Ilgą laiką čia dirbo tiktai vienas kalinys, lenkas, iš profesijos – smuklininkas, kurio du sūnus vokiečiai buvo paėmę į kariuomenę, ir jie žuvo fronte, o jis pats – penktus metus lageryje plūkėsi. Vėliau – jis gavo padėjėją, į lagerio pabaigą – net du padėjėju turėjo.

Kantinės darbininkai buvo turtingi žmonės, pasilaiką labai gražiai. Jie ir gyveno pačioje kantinėje, ir į lagerinį valgį nė iš tolo nežiūrėjo. Valgį jie turėjo savo – iš savo pajamų.

Perkąs kokią prekę kalinys duoda kantininkui iškirpti kuponą iš bendro lapo. Kantininkas iškerpa kiek jis nori. Patikrinti nė nebandyk – gausi tiktai į snukį – ir tuo viskas baigsis.

Nusiperka kalinys pastos dantim, sumoka pusantros markės, – kaliniui tai labai dideli pinigai. Pačiupinėja kalinys nupirktąją pastą: pasenusi, sukietėjusi, trupėte trupa, bet iš makšties nelenda. Ką gi kalinys veiks su tokia pasta. Prašo jisai kantinėje pastą pakeisti, mokėjęs gi jis pusantros markės! Vietoj naujos pastos kalinys gauna kumščiu į snukį. Pasivijęs nueinantį kalinį, kantininkas dar šūkteli jam:

– Kvaily! Pastą ant duonos vietoj sūrio užsidėk ir suvalgyk! – tyčiojasi kantininkas ir paspiria kalinį it mėšlą nuo šakių.

Eina kalinys šalin ašarodamas, – nieko kita jam ir nebeliko veikti.

Iš tokių dalykų kantininkai turėjo didelių pajamų. Prekes kantininkai mokėjo pardavinėti.

Pati svarbiausia prekė – rūkalai. Gavę rūkalų transportą, kantininkai jo viso neišparduos, – gera jų dalis eina į slaptas dėžes. Kaliniai, prisipirkę rūkalų, bežiūrint juos sučiulpia arba kortomis pralošia. Rūkalų lageryje nebėr. Rūkytojai staugte staugia, trokšdami tos smilkstančios smarvės. Kantinėje rūkalų yra beveik visuomet, bet ne kiekvienas jų iš ten gaus. Gaus tik tasai, kuris su kantininkais ryšius turi, kas moka kantininkam papataikauti, padilgyti jų neišpasakytai išbujojusią savimylą, – kas gali kantininkam dovanų duoti – bulvių, pieno, margarino, dešros... Oficialiai moterim lageryje rūkyti buvo draudžiama, rūkalai jom buvo neparduodami. Bet jos vis dėlto tenai jų gaudavo, – kantininkai turėjo puikius skalbinius, kojines, nosinaites, puloverius, jų drabužiai buvo visuomet išlyginti.

Kartą komendantas ruošė kažkokį balių, – jam specialiai iš Gdansko vežė penkias kažkokias brangias žuvis. Bevežant pakeliui žuvo dvi žuvys. Kratė daužė visą transportą – niekur nerado. Vežėjai aiškinosi, esą važiuojant keltu per Vyslą tos žuvelės, tur būt, būsiančios į vandenį striktelėjusios. Į šnerves jie gavo už tokį išmintingą pasiaiškinimą. Tiktai į šnerves gavo, – šiaip nieko bloga jiem nebuvo.

O brangiąsias komendanto baliaus žuveles surijo kantininkai, gražiai jas su sviestu išsikepę.

Kantinė pardavinėjo popierių laiškams, vokus, pašto ženklus. Nori rašyti laišką – gražiai sugyvenk su kantininkais. Šiaipgi vis ko nors negausi: arba popieriaus, arba voko, arba ženklo: be vieno iš tų dalykų laiško vis tiek neparašysi.