Pati svarbiausia prekė – rūkalai. Gavę rūkalų transportą, kantininkai jo viso neišparduos, – gera jų dalis eina į slaptas dėžes. Kaliniai, prisipirkę rūkalų, bežiūrint juos sučiulpia arba kortomis pralošia. Rūkalų lageryje nebėr. Rūkytojai staugte staugia, trokšdami tos smilkstančios smarvės. Kantinėje rūkalų yra beveik visuomet, bet ne kiekvienas jų iš ten gaus. Gaus tik tasai, kuris su kantininkais ryšius turi, kas moka kantininkam papataikauti, padilgyti jų neišpasakytai išbujojusią savimylą, – kas gali kantininkam dovanų duoti – bulvių, pieno, margarino, dešros... Oficialiai moterim lageryje rūkyti buvo draudžiama, rūkalai jom buvo neparduodami. Bet jos vis dėlto tenai jų gaudavo, – kantininkai turėjo puikius skalbinius, kojines, nosinaites, puloverius, jų drabužiai buvo visuomet išlyginti.

Kartą komendantas ruošė kažkokį balių, – jam specialiai iš Gdansko vežė penkias kažkokias brangias žuvis. Bevežant pakeliui žuvo dvi žuvys. Kratė daužė visą transportą – niekur nerado. Vežėjai aiškinosi, esą važiuojant keltu per Vyslą tos žuvelės, tur būt, būsiančios į vandenį striktelėjusios. Į šnerves jie gavo už tokį išmintingą pasiaiškinimą. Tiktai į šnerves gavo, – šiaip nieko bloga jiem nebuvo.

O brangiąsias komendanto baliaus žuveles surijo kantininkai, gražiai jas su sviestu išsikepę.

Kantinė pardavinėjo popierių laiškams, vokus, pašto ženklus. Nori rašyti laišką – gražiai sugyvenk su kantininkais. Šiaipgi vis ko nors negausi: arba popieriaus, arba voko, arba ženklo: be vieno iš tų dalykų laiško vis tiek neparašysi.

Su kantine reikalų turėjo vyrai ir moterys. Kantinė darėsi ir tarpininkas meilės reikaluose. Per kantinę dažnai ėjo ir meilės laiškai, ir dovanos. Vacelis Kozlovskis dovanas savo mergužėlei visuomet palikdavo kantinėje, o ši jas atiduodavo ne adresatei, bet jos tikrajam mylimajam, – kelias buvo daug trumpesnis. Prie kantinės Vacius ir pagavo savo nelabąjį konkurentą, – ten jis jam ir kaulus patratino.

Kantininkai draugavosi tiktai su įtakingais kaliniais. Visuose blokuose jie buvo laukiami garbingi svečiai. Per įvairius susibuvimus blokuose, pavyzdžiui, boksinius pasisnukiavimus, kantininkus pasitikdavo blokavieji, šreiberiai, kapai... Sodindavo juos į pačias garbingiausias vietas... it garbingus pirklius.

O! – galima gyventi pasaulyje turint savo galvą ir svetimų prekių!

XLVII. Moteriškoji pusė

Moterų padėtis lageryje, apskritai imant, buvo nepalyginti geresnė už vyrų padėtį, – jų tarpe ir mirimų skaičius buvo nežymus.

1943 metų pradžioje jų buvo apie 500 galvų. Netrukus jų prisirinko iki tūkstančio, bet viduvasaryje buvo su jomis gana žiauriai pasielgta: apie penkis šimtus moterų buvo išgabenta į specialų moterų lagerį – Ravensbruką, tikrą moterų vienuolyną, be jokios vyriškos priemaišos.

Graudūs buvo moterų su Štuthofu atsiskyrimo vaizdai! Kiek romanų pirma laiko nutraukta, kiek liepsnojančių širdžių šaltu vandeniu užlieta!

Kukčiojo kliuksėjo moteriškoji pusė, tokion nemalonion kelionėn besiruošdama. Vyrai taip pat ne geriau atrodė, prie spygliuotų tvoros vielų it musės prilipę. Valdžia vis dėlto atsižiūrėjo plėšomųjų širdžių skausmo: moteris išvedė iš lagerio kitais neįprastais keliais, – sutaupė kelis kibirus išsiskyrimo ašarų. Vyrai, tokios kiaulystės iš valdžios pusės nelaukę, buvo visiškai tam nepasiruošę, – pražiopsojo visą transportą.

Kaip jautėsi išvažiuodamos išvežamos moterys – istorija nežino. Gi įsimylėję vyrai labai graudžiai vargo. Mažiausia dvi savaiti klampinėjo it apglušę. Paskui – šiaip taip nusiramino: ką gi kita jie galėjo ir daryti? Juo labiau, kad netrukus privažiavo į lagerį dar daugiau moterų, kurios taip pat ir dailius veidelius, ir lieknus liemenėlius, ir meilės ištroškusias širdeles turėjo...