Moterų padėtis lageryje, apskritai imant, buvo nepalyginti geresnė už vyrų padėtį, – jų tarpe ir mirimų skaičius buvo nežymus.

1943 metų pradžioje jų buvo apie 500 galvų. Netrukus jų prisirinko iki tūkstančio, bet viduvasaryje buvo su jomis gana žiauriai pasielgta: apie penkis šimtus moterų buvo išgabenta į specialų moterų lagerį – Ravensbruką, tikrą moterų vienuolyną, be jokios vyriškos priemaišos.

Graudūs buvo moterų su Štuthofu atsiskyrimo vaizdai! Kiek romanų pirma laiko nutraukta, kiek liepsnojančių širdžių šaltu vandeniu užlieta!

Kukčiojo kliuksėjo moteriškoji pusė, tokion nemalonion kelionėn besiruošdama. Vyrai taip pat ne geriau atrodė, prie spygliuotų tvoros vielų it musės prilipę. Valdžia vis dėlto atsižiūrėjo plėšomųjų širdžių skausmo: moteris išvedė iš lagerio kitais neįprastais keliais, – sutaupė kelis kibirus išsiskyrimo ašarų. Vyrai, tokios kiaulystės iš valdžios pusės nelaukę, buvo visiškai tam nepasiruošę, – pražiopsojo visą transportą.

Kaip jautėsi išvažiuodamos išvežamos moterys – istorija nežino. Gi įsimylėję vyrai labai graudžiai vargo. Mažiausia dvi savaiti klampinėjo it apglušę. Paskui – šiaip taip nusiramino: ką gi kita jie galėjo ir daryti? Juo labiau, kad netrukus privažiavo į lagerį dar daugiau moterų, kurios taip pat ir dailius veidelius, ir lieknus liemenėlius, ir meilės ištroškusias širdeles turėjo...

Moterų darbas vykdavo pastogėje. Tiktai išimtinais atvejais jos pasirodydavo ir plyname lauke, pavyzdžiui, pas ūkininkus rugiapiūtės darbuose. Jos bulves virtuvei skusdavo, – viena kita bulvelė ir jom pasilikdavo – tai buvo geras daiktas. Jos bulves skusdavo ir SS virtuvei – čia pasilikusios bulvės buvo dar geresnis daiktas. Jos aptarnaudavo ir SS karininkų valgyklą. Jos atlikdavo ruošos darbas visose didžiulėse raudonųjų mūrų – komendantūros patalpose. Jos atlikdavo tarnaičių bei auklių darbus ir privačiuose butuose – pas komendantą, Majerį, Chemnicą ir kitur. Moterų rankose buvo drabužiai, kojinės, puloveriai, skalbiniai, – jų priežiūra, saugojimas, taisymas, lopymas, siuvimas ir skalbimas.

Tiesa, skalbykloje darbas buvo sunkus ir nemalonus, – nuolat vis garuose moterys būdavo paskendusios, bet visur kitur, palyginti su vyrų darbu, moterim buvo daug lengviau. Juo labiau, kad tas moterų darbas dažnai buvo labai pelningas. Turint savo žinioje tokį brangų turtą, kaip skalbiniai, kojinės, puloveriai, pasiturintiem kaliniam visuomet buvo galima pasukti geresnį daiktą ir už tai, žinoma, gauti dovaną. Labiau pasiturintieji kaliniai duodavo jom „savo“ skalbinius privačiai skalbti. Besinaudoją moterų malone kaliniai visuomet galėdavo vieton įduotojo savo kokio nors skarmalo gauti visiškai gerą dalyką. Kiti gi, – moterų malonės neįsigiję, – vietoj savo gerų sveikų dalykų gaudavo kokį skarmalą. Ieškoti nė nepradėk! Ir kaipgi ieškosi, jei iš esmės įsivėlei į nelegalų, draudžiamą dalyką: šitokios privačios operacijos buvo gi uždraustos!

Viena, kas moterim baisiai gadindavo nuotaiką, – tai skalbyklos ir visos drabužinės viršininkas, SS feldfebelis Knotas [Knot], – buvęs iš tikro labai retas egzempliorius, unikumas stačiai.

Tai buvo Prūsijos ir Pomeranijos chamizmo čempionas, toli pralenkęs net pati Petersą. Vidutinio ūgio, plačių pečių, milžinišku pilvu, kreivomis kojomis it nusilesęs orangutangas.

O rėksnys! O storžievis! O mušeika!

Jis ir moterų veidelius kumščiu apvadžiodavo, ir už kaselių moteris patampydavo, ir ant žemės parmušdavo, ir savo 65 numerio specialiai siūdintais bateliais paspardydavo! Bet užtat jis buvo visiškai kvailas – jį visuomet buvo galima apgauti. Skalbinių ir puloverių atskaitomybė jam buvo visiškai nepasiekiama paslaptis... Todėl ir su juo buvo galima šiaip taip susigyventi.

Moterų tarpe kriminalinio elemento buvo maža, – keletas vokietaičių tiktai. Buvo keletas bibelforšerių, šiek tiek asocialių. Daugumas moterų buvo arba politinės, įskaitant čia ir policines kalines, dėl kurių tardymas dar tebėjo, arba – auklėjamosios. Šios pastarosios nuolat kaitaliojosi: vienas atvaro, kitas paleidžia. Kitos iš jų ateidavo po antrą, trečią, po ketvirtą kartą. Kai kurios jų sakydavo, kad jom lageryje buvo geriau negu dirbti pas kokį ūkininką, kuris ir sunkiu ilgu darbu apkrauna, ir nuolat muša, ir labai menkai valgyti duoda... Iš ūkininko ateidavo kartais sunykusios, o lageryje – veikiai atsigaudavo!

Kartą Majeris išrikiuoja visą moterų bloką prie šaligatvių, dviem trim eilėm, iš abiejų gatvės pusių. Komendantas vaikštinėja palei vartus ir kasosi tą vietą, kur teoretiškai turėtų barzda būti. Chemnicas atsiveda tris kalinius vyrus, augalotus tokius, suodžiais nuteptus, kurie nešasi didelius dideliausius būgnus.

Būgnininkai, aukštai iškėlę galvas su baisiai rimtomis fizionomijomis, pyškina:

– Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa...

Prasideda iškilminga eisena.