Viena, kas moterų pusėje buvo visiškai peiktina, – tai absoliuti vienybės stoka. Būdavo, viena ar kelios mergužėlės, rizikuodamos savo kaselėmis ir kitokiomis gėrybėmis, kokią tamsią naktelę įsileidžia kokį bernužėlį kur į prausyklą ar šiaip kur nuošalesnę vietelę, o kitos tuojau pradeda kelti triukšmą. Nei iš šio, nei iš to ima klykauti vidunaktį, uždega žiburius, – žiūrėk, valdžia jau ir čia. Sugauna visus vargšelius, į bunkerį sodina, kaseles kerpa.

Tas pat ir su laiškais. Mergužėlių jau toks giedras būdas, – niekad neiškenčia, savo kaimynėm meilautiniais žygiais nepasiguodusios. O kaimynės, savo bernužėlių kartais neturėdamos, švelniųjų jausmų visiškai neatjaučia. Ima garsiai plepėti ir priekaištauti, garsas bežiūrint pasiekia valdžios ausis, laiškai tučtuojau pagaunami, ir raštinė vėl visokiais perkūnais keikia moteriškąją giminę: keletą valandų barškina mašinėle, tuos prakeiktus laiškus beversdama!

Rusių karo lakūnių SS valdžia baisiai nemėgdavo. Ir iš viso ji labai nemėgdavo rusų moterų, kariškais drabužiais apsirengusių. Jas stengdavosi kiek galint greičiau lageryje likviduoti. Dažniausia jas šaudydavo, kartais gi – tam tikrą švirkštą jom įšvirkšdavo. Moteris kareivė kartais dar išlikdavo gyva, be niekur nieko, bet lakūnės – tai jau visos be išimties į dausas persikėlė. Kartais jos nežinodavo, kas jų laukia, – laikydavosi ramiai iki pat paskutinės minutės. Bet kartais jos tai sužinodavo – tuomet vykdavo klaikios scenos...

Taip, be jokio tardymo, be jokio teismo sprendimo...

Vadinamosios policinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos – lageryje merdėjo.

Buvo kelios senutės, turėjusios po aštuonias dešimtis metų – taip pat politinės nusikaltėlės!

XLVIII. Statybinis karštis ir organizacija

Iš seno žinomas gyvenimo dėsnis: vogti visų patogiausia prie statybos dalykų.

Ar šį dėsnį SS vadovybė žinojo, sunku pasakyti. BEt statyti – tai jau statė. Ir vogė, žinoma. Statė, vogė ir toliau planavo.

Per penkerius metus tūkstančiai žmonių statė lagerį, ir jis vis dar toli gražu nebuvo baigtas. Pačių svarbiausių, pačių reikalingiausių lagerio patalpų iki pat pabaigos vis dar nebuvo.

Krematorijus, dujų kamera, pirtis, skalbykla, virtuvė – visa tai tilpo menkose, tam reikalui visiškai netinkamose patalpose.

Pavyzdžiui, krematorijus. Pečius jo buvo kaip pečius, lavonai galėjo degti, bet vis dėlto jis buvo labai mažas, tokiai stambiai įmonei per menkas. Maža lavonų jisai paimdavo, nuolat prisirinkdavo lavonų atsarga... Na, lavonai galėjo eilės ir palaukti, – jiem gi nėr ko skubėti. Biauriausia gi – kad visa krematorijaus patalpa buvo medinė, iš lentelių sudurstyta. Toje patalpoje šalia lavonų sandėlio krematorijaus darbininkai buvo įsitaisę ir savo maisto sandėlį, – laikė jie tenai duoną, dešras, kumpius. Buvo įsirengę jie tenai ir visiškai neblogą samagono bravorėlį, – slaptai, žinoma. Samagonas jiem buvęs reikalingas apsiginti nuo lavonų smarvės. Toks darbas – tokie ir žmonės: valdžia ir į jų bravorėlį žiūrėdavo pro pirštus. Kartą pasilakę krematorininkai, bekūrendami samagono virtuvėlę, supleškino visas krematorijaus patalpas. Lavonų atsarga kiek parūdijusi pasiliko, pečiui vis dar tiko. Bet maisto liekanos nebetiko vartoti net krematorijaus meisteriam. Baisiai gaila buvo, bet ką gi, – prieš vėją nepapūsi!