Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, – ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, – likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas būdavo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, – suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, – vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

Valdžia šiuo nepatogumu buvo jau seniau susirūpinusi. Ji dar 1943 metais pradėjo statydinti milžinišką mūrinį pastatą, vieno aukšto, – statė, mat, durpyne, – bet didžiulio ploto. Tenai turėjo tilpti ir dujų kamera, ir pirtis, ir virtuvė, ir maisto sandėliai, ir skalbykla, ir raštinė ir dar daugelis kitų patalpų. Dirbo tūkstančiai žmonių, bet statyba ėjo labai lėtai: tai tos medžiagos pritrūksta, tai – tos. Atsiranda medžiaga, kurios trūko, bet dingo toji, kurios dar buvo: kažkurie velniai ją nunešė, nė pauostyti nepaliko! Taip ir vargo valdžia, bekeikdama mūrą ir mūrininkus.