Vis dėlto naujoji dujų kamera pavyko šiaip taip įrengti, kad tiktų ir drabužiam, ir žmonėm padezinfekuoti. Kameros veikimui išbandyti nuvežė į ją kelis vežimus drabužių. Užrakino duris, pakūrė pečius. Nesuspėjo pečkuriai net ir papypkauti kaip reikiant, žiū! – gi visa kamera rūksta! Supleškėjo kamerėlė, susvilo su visais drabužiais, – viena smarvė tepaliko.

Ne kas geriau išėjo ir naujajai virtuvei. Buvo joje jau beveik visa įrengta. Buvo pravesta jau kanalizacija, centrinis šildymas, vandentiekis, įmūryti visi nauji katilai. Trūko, berods, tiktai stiklų langam ir dar kai kurių mažmožių. Prasidėjo 1944–45 metų žiema – ir virtuvėje susproginėjo penki šimtai metrų vamzdžių ir keli šimtai čiaupų, – vandenį, mat, užmiršo prieš šalčius iš vamzdžių išleisti! Karo metu – kurgi naujus vamzdžius ir čiaupus begausi!

Statė ir tris didžiules paslaptingiem tikslam hales. Oficialiai buvo rašoma, kad tai būsiančios medžio pramonės halės, faktinai gi jos turėjo gaminti dalis lėktuvam. Jos buvo pastatytos visiškai šalia kalinių gyvenamų barakų: jei priešas būtų sumanęs tas hales pabombinti, jis būtinai būtų turėjęs paversti šiukšlėmis visus lagerio kalinius! Halės jau buvo pastatytos, jau buvo pradėta viduje montuoti brangios mašinos, tik vieną dieną – šmakš! – ir numarmėjo nugriuvo didžiulės halės stogas ant naujųjų mašinėlių!