Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, – ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, – likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas būdavo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, – suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, – vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

Valdžia šiuo nepatogumu buvo jau seniau susirūpinusi. Ji dar 1943 metais pradėjo statydinti milžinišką mūrinį pastatą, vieno aukšto, – statė, mat, durpyne, – bet didžiulio ploto. Tenai turėjo tilpti ir dujų kamera, ir pirtis, ir virtuvė, ir maisto sandėliai, ir skalbykla, ir raštinė ir dar daugelis kitų patalpų. Dirbo tūkstančiai žmonių, bet statyba ėjo labai lėtai: tai tos medžiagos pritrūksta, tai – tos. Atsiranda medžiaga, kurios trūko, bet dingo toji, kurios dar buvo: kažkurie velniai ją nunešė, nė pauostyti nepaliko! Taip ir vargo valdžia, bekeikdama mūrą ir mūrininkus.

Vis dėlto naujoji dujų kamera pavyko šiaip taip įrengti, kad tiktų ir drabužiam, ir žmonėm padezinfekuoti. Kameros veikimui išbandyti nuvežė į ją kelis vežimus drabužių. Užrakino duris, pakūrė pečius. Nesuspėjo pečkuriai net ir papypkauti kaip reikiant, žiū! – gi visa kamera rūksta! Supleškėjo kamerėlė, susvilo su visais drabužiais, – viena smarvė tepaliko.

Ne kas geriau išėjo ir naujajai virtuvei. Buvo joje jau beveik visa įrengta. Buvo pravesta jau kanalizacija, centrinis šildymas, vandentiekis, įmūryti visi nauji katilai. Trūko, berods, tiktai stiklų langam ir dar kai kurių mažmožių. Prasidėjo 1944–45 metų žiema – ir virtuvėje susproginėjo penki šimtai metrų vamzdžių ir keli šimtai čiaupų, – vandenį, mat, užmiršo prieš šalčius iš vamzdžių išleisti! Karo metu – kurgi naujus vamzdžius ir čiaupus begausi!

Statė ir tris didžiules paslaptingiem tikslam hales. Oficialiai buvo rašoma, kad tai būsiančios medžio pramonės halės, faktinai gi jos turėjo gaminti dalis lėktuvam. Jos buvo pastatytos visiškai šalia kalinių gyvenamų barakų: jei priešas būtų sumanęs tas hales pabombinti, jis būtinai būtų turėjęs paversti šiukšlėmis visus lagerio kalinius! Halės jau buvo pastatytos, jau buvo pradėta viduje montuoti brangios mašinos, tik vieną dieną – šmakš! – ir numarmėjo nugriuvo didžiulės halės stogas ant naujųjų mašinėlių!

Bevykdant tokią milžinišką statybą, sandėliuose buvo laikoma daug visokios medžiagos. Toji vokiška medžiaga kažkokia keista buvo: ji tirpte sandėliuose tirpdavo. Kasdien kokia nors medžiaga dingdavo iš sandėlių. Per ilgesnį laiką medžiagos trūkumai susidarydavo labai gražūs. Medžiagos aiškiai trūksta, bet kur dabar lageryje surasi kaltininką! Vieną kitą esesininką sandėlininką pasiuntė į frontą, bet nuo to, deja, medžiagos trūkumai neišsilygino. Ir šiaip, ir taip galvojo valdžia, – nieko gera negalėjo ji sugalvoti. Nieko nepadarysi, sandėliai turėjo degti. Ir – degė jie! Labai gražiai degė. Jiem bedegant pasirodė, kad tuose sandėliuose nežinomu būdu buvo atsidūrę šoviniai ir dar kažkokia sprogstama medžiaga. Sandėliai čirška dega, šoviniai ir sprogstamoji medžiaga pumpsi šokinėja, – kaipgi prieisi tokį velnią gesinti? Gesinti aiškiai buvo neįmanoma, – visi esesininkai galėjo paliudyti. Sandėliai švariai degė. Viskas švariai sudegė.

Ko benorėti iš neatsakingų nemokšų sandėlių, jei netrukus po to supleškėjo ir visas statybos skyrius su visais planais ir braižiniais, su visomis medžiagų atskaitomybės knygomis?! Ir per šį gaisrą šoviniai sproginėjo, – iš paties pragaro jie tenai ir atsirado, tame statybos skyriuje! Gaisro kaltininko taip pat nesurasta. Nustatyta tiktai: statybos skyrius užsidegė nuo pečiaus, bet patalpose tuomet nieko nebuvo. Niekas nebuvo kaltas!

Pirtis degti nedegė, bet ji taip pat liko nebaigta.

Lageris iš seno turėjo šiokią tokią pirtelę, – retkarčiais sušilstančius dušus, – galėjusią aptarnauti kokį tūkstantį, blogiausiu atveju, du tūkstančiu žmonių. Kai 1944 metų pabaigoje pačiame lageryje gyveno jau apie 40.000 žmonių, tai, žinoma, tokia pirtelė buvo tiktai it kanarėlė, ne laiku pastipusi...