Bevykdant tokią milžinišką statybą, sandėliuose buvo laikoma daug visokios medžiagos. Toji vokiška medžiaga kažkokia keista buvo: ji tirpte sandėliuose tirpdavo. Kasdien kokia nors medžiaga dingdavo iš sandėlių. Per ilgesnį laiką medžiagos trūkumai susidarydavo labai gražūs. Medžiagos aiškiai trūksta, bet kur dabar lageryje surasi kaltininką! Vieną kitą esesininką sandėlininką pasiuntė į frontą, bet nuo to, deja, medžiagos trūkumai neišsilygino. Ir šiaip, ir taip galvojo valdžia, – nieko gera negalėjo ji sugalvoti. Nieko nepadarysi, sandėliai turėjo degti. Ir – degė jie! Labai gražiai degė. Jiem bedegant pasirodė, kad tuose sandėliuose nežinomu būdu buvo atsidūrę šoviniai ir dar kažkokia sprogstama medžiaga. Sandėliai čirška dega, šoviniai ir sprogstamoji medžiaga pumpsi šokinėja, – kaipgi prieisi tokį velnią gesinti? Gesinti aiškiai buvo neįmanoma, – visi esesininkai galėjo paliudyti. Sandėliai švariai degė. Viskas švariai sudegė.

Ko benorėti iš neatsakingų nemokšų sandėlių, jei netrukus po to supleškėjo ir visas statybos skyrius su visais planais ir braižiniais, su visomis medžiagų atskaitomybės knygomis?! Ir per šį gaisrą šoviniai sproginėjo, – iš paties pragaro jie tenai ir atsirado, tame statybos skyriuje! Gaisro kaltininko taip pat nesurasta. Nustatyta tiktai: statybos skyrius užsidegė nuo pečiaus, bet patalpose tuomet nieko nebuvo. Niekas nebuvo kaltas!

Pirtis degti nedegė, bet ji taip pat liko nebaigta.

Lageris iš seno turėjo šiokią tokią pirtelę, – retkarčiais sušilstančius dušus, – galėjusią aptarnauti kokį tūkstantį, blogiausiu atveju, du tūkstančiu žmonių. Kai 1944 metų pabaigoje pačiame lageryje gyveno jau apie 40.000 žmonių, tai, žinoma, tokia pirtelė buvo tiktai it kanarėlė, ne laiku pastipusi...