Bevykdant tokią milžinišką statybą, sandėliuose buvo laikoma daug visokios medžiagos. Toji vokiška medžiaga kažkokia keista buvo: ji tirpte sandėliuose tirpdavo. Kasdien kokia nors medžiaga dingdavo iš sandėlių. Per ilgesnį laiką medžiagos trūkumai susidarydavo labai gražūs. Medžiagos aiškiai trūksta, bet kur dabar lageryje surasi kaltininką! Vieną kitą esesininką sandėlininką pasiuntė į frontą, bet nuo to, deja, medžiagos trūkumai neišsilygino. Ir šiaip, ir taip galvojo valdžia, – nieko gera negalėjo ji sugalvoti. Nieko nepadarysi, sandėliai turėjo degti. Ir – degė jie! Labai gražiai degė. Jiem bedegant pasirodė, kad tuose sandėliuose nežinomu būdu buvo atsidūrę šoviniai ir dar kažkokia sprogstama medžiaga. Sandėliai čirška dega, šoviniai ir sprogstamoji medžiaga pumpsi šokinėja, – kaipgi prieisi tokį velnią gesinti? Gesinti aiškiai buvo neįmanoma, – visi esesininkai galėjo paliudyti. Sandėliai švariai degė. Viskas švariai sudegė.

Ko benorėti iš neatsakingų nemokšų sandėlių, jei netrukus po to supleškėjo ir visas statybos skyrius su visais planais ir braižiniais, su visomis medžiagų atskaitomybės knygomis?! Ir per šį gaisrą šoviniai sproginėjo, – iš paties pragaro jie tenai ir atsirado, tame statybos skyriuje! Gaisro kaltininko taip pat nesurasta. Nustatyta tiktai: statybos skyrius užsidegė nuo pečiaus, bet patalpose tuomet nieko nebuvo. Niekas nebuvo kaltas!

Pirtis degti nedegė, bet ji taip pat liko nebaigta.

Lageris iš seno turėjo šiokią tokią pirtelę, – retkarčiais sušilstančius dušus, – galėjusią aptarnauti kokį tūkstantį, blogiausiu atveju, du tūkstančiu žmonių. Kai 1944 metų pabaigoje pačiame lageryje gyveno jau apie 40.000 žmonių, tai, žinoma, tokia pirtelė buvo tiktai it kanarėlė, ne laiku pastipusi...

Pirties reikalą kaliniai ėmė spręsti savarankiškai. Ėmė visuose blokuose organizuoti pirtis – dušus – ūkišku būdu. Ir išsibudavojo visuose barakuose pirtis, ne blogesnes už valdiškąją. Pasibudavojo pečius, pravedė vamzdžius, prisuko čiaupus ir visa kita, ko reikia. Valdžia ir į tai žiūrėjo pro pirštus. Kartais, būdavo, užgriūva valdžia, – patardo, pakeikia...

– Kur jūs, driskiai, ėmėte statybai plytas ir vamzdžius?

– Iš namų atsiuntė... paketuose... paštu...

– Ir plytas paketuose iš namų paštu atsiuntė?

– O, taip, pone hauptšturmfiureri, iš namų, paketuose...

– Tu, blude Sauhund! – nusikeikia, būdavo, Majeris dėl tokio atsakymo. Jis puikiai žinojo, kad medžiaga buvo imta slaptai iš DAW valdiškų sandėlių. Bet tai pagal lagerio gyvenimo dėsnius nebuvo vagystė, – tai buvo organizacija.

Organizacijos reikalam buvo dar vienas labai geras, pastovus ir neišsemiamas šaltinis – tai SS magazinai-sandėliai. Tuose magazinuose buvo laikomas SS kilnojamas turtas ir gyvenimo reikmenys. Paklodės, antklodės, užvalkalai, rankšluosčiai, skalbiniai, apsiaustai, kailiniai, muilas, skustuvai, visokie indai ir įrankiai, – taip ir toliau. Magazinai nuolat pasipildydavo. Visų pirma kalinių kilnojamasai turtas, kurio pakeliui į magaziną dar niekas nenuorganizavo, eidavo tenai. Kalinių ateidavo tūkstančių tūkstančiai, – turto jie gražaus atveždavo.

Esesininkai gestapininkai, būdavo, kai kur tiktai pasiplėšia kokio turto iš suimamųjų piliečių, dalį sau pasiima, dalį – gabena Į magaziną. Evakavosi Iš Lietuvos, iš Latvijos, iš Estijos įvairūs lageriai – didelė turto dalis vėl pateko į tuos magazinus.

Iš Rygos, pavyzdžiui, atvežė 15 rašomųjų mašinėlių, – septynios jų tą pačią dieną dingo be pėdsako. Iš aštuonių atvežtų siuvamųjų mašinų beliko tiktai dvi, – visos kitos buvo meistriškai nuorganizuotos. Atsievakavę iš Rygos esesininkai norėjo padaryti atsivežtojo turto sąrašą atskaitomybės reikalu, bet šio pasiryžimo įvykdyti nebegalėjo: surašymui buvo palikęs vienas šlamštas. Nuorganizuoti tame magazine buvo galima net sidabrinių ir auksinių daiktų – šaukštų, žiedų, laikrodžių, nebekalbant jau apie anglišką medžiagą kostiumam!

Sandėlio vyriausias prižiūrėtojas vokietis esesininkas baisiai mėgo cukrinį samagoną. Tam reikalui jis nuolat turėjo prisiorganizavęs keletą maišų cukraus. Ir pats, žaltys, lakdavo samagoną it pieną, ir kitiem esesininkam duodavo. Teisybė, jie visi vienas nuo kito slėpėsi, kad samagoną srebia. Visi ateidavo paslapčiom ir visi būdavo vienodai girti. Tik kaliniam – tai, žaltys, neduodavo nė lašelio. Kaliniai turėdavo organizuoti politūrą iš DAW stalių dirbtuvių, – iš tos politūros puikus likeris išeidavo. Tirštas toksai. Labai patogus girtuokliam būdavo likeris – ir pasigeri, ir užkandžio nereikia.

Stalių dirbtuvėse baisiai daug tos politūros išeidavo, bet dar būdavo galima šiaip taip pasiteisinti. Daug blogiau buvo ligoninėj, iš kurios organizuodavo spiritą. Valdžia, žinoma, tą spiritą gadindavo kaip įmanydama, – ir benzino į jį įpildavo, ir kitokios smarvės. Bet lageris turėjo puikių chemikų: visokią smarvę kvepiančiu nektaru paversdavo.

– Ar jie tenai spiritines vonias ima, ar kuris velnias? – keikėsi valdžia, tikrindama spiritines apyskaitas, bet padaryti nieko negalėjo.