SS magazinuose veikė nuolatinis cukrinės bravorėlis. Vyriausias ir vienintelis tenai meisteris buvo mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Virdavo jis cukrinę ir virdavo. Bet man neatnešdavo. Keikėsi net: esą tas žaltys sandėlininkas net jam pačiam neduodavo išvirtosios paragauti. Ir tiesą sakė jisai. Jis labai retai grįždavo iš bravoro įkaušęs. Girtas jis būdavo tik du kartus į savaitę. Ne daugiau. Šiaip – vis blaivus ir blaivus it šapalėlis lydekos skilvyje. Pro šiaudelį iš bačkos ne ką tenai labai ištrauksi!

Ir samagonu dvokdavo jis nelabai. Šiaip sau, tik trupučiuką. Maždaug per tris metrus prieš vėją. Kartais kokia nors valdžia norėdavo su juo pasikalbėti. Šaukia valdžia, kad jis prieitų arčiau. Eina jisai ir sustoja penkių metrų atstume nuo valdžios. Eina valdžia int jį artyn, – jis kaip ožys traukiasi atbulas.

– Palauk, šunsnuki, kur traukies? – sako jam valdžia.

– Pagal veikiančius dėsnius kalinys turi išlaikyti penkių metrų atstumą nuo valdžios, – aiškinasi mano mielas bičiulis, bambizas nuo Biržų.

– Ne penkių, bet trijų, – teikiasi valdžia paaiškinti.

– Taip tai taip, bet penki – vis dėlto ne trys. Už penkių metrų vis dėlto pagarba valdžiai didesnė, – ir vėl jis traukiasi atgal.

Ir suuostyk dabar, kuo jis kvepia!

XLIX. Giltinės pastogė

Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengiąs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, – anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Šitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyventojo psichika.

Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, – jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas.

Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų – ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!

Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą – pasilikti gyvu?!

Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, – turi daugiau negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse – niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nuklypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, – koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.

Galimas daiktas, lageryje visų baisiausia ir yra ši psichinė žmogaus būklė. Būklė, kurioje neišvengiamai dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile.

Viena, kas gera šioje aplinkoje, – kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo.

– Užmuš – tai užmuš, pakars – tai pakars, – kas čia tokio?

Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa – vis tiek pat.

Juos numirusius tučtuojau nurengia, užrašo numerį ant plikos krūtinės, asmeninius daiktus jiem tučtuojau pavagia.