Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės. Sandėliukas – mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Niekas jų mirties priežasties netikrina, niekas jų neapžiūrinėja. Mirė – tai mirė, – kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim!?

Apžiūri tiktai numirėlių dantis. Jei benešant auksinių dantų jam nesuspėjo pavogti, juos išlupa surūdijusiomis replėmis SS vyras, – dalį dantų jisai atiduoda iždui, dalį – sau pasiima.

Atvažiuoja transporto vežimas, dešimties ar dvylikos kalinių tempiamas. Transporto darbininkai krauna lavonus į didelį juodą grabą. Tas grabas padarytas trim lavonam, bet įdeda į jį penkis šešis. Grabo viršus nebeužsidaro. Iš grabo iškištos lavonų pamėlynavusios, pajuodavusios rankos, sudžiūvusios it šakaliukai kojos kilnojas vežimo supamos ir maskatuojas, tarytum į save kviesdamos. Kai lavonų yra daugiau – juodojo grabo nebenaudoja. Tuomet lavonus stačiai krauna į vežimą, kaip pas mėsininką paskerstus paršus. Vieną šalia kito, vieną ant kito suverčia. Kartais vežamus lavonus pridengia sudriskusia gūnia, kartais ir be jos apsieina. Lavonam – visa vis tiek pat, o šiandie dar tebesantiem gyviem dėl to nei šilta, nei šalta, – koks skirtumas?

Vežimai važiuoja į krematorijų, esantį ligoninės palangėje, dieną ir naktį lagerį užverčiantį rausvai palšais dūmais. Neskanūs tie dūmai. Aitrūs tokie, gaižūs. Kažkokia spirginama guma dvokia.

Sunkus, labai sunkus kepamos žmogienos kvapas. Diena dienon!

Prie krematorijaus lavonus krauna į sandėlį. Kai tą sandėlį samagono varytojai sudegino, lavonai teko krauti stačiai kieme į krūvą, kas buvo labai neparanku.