Tačiau ir čia veikiai negerovė prasidėjo. Kai tik ateina naktis, tuoj, būdavo, aplink lagerį ima sukaliotis kažkokie svetimi lėktuvai. Bombų, tiesa, į lavonus jie nemėtė, bet jų zirzimas buvo vis dėlto labai nemalonus: negi žinai – mes jie bombą, ar taip tik erzina? O gal dar bestija ims ir nufotografuos viską? Lavonai užgesinti taip greitai neįmanoma, ir dervos gi gaila! Bėgti, viską pametus, taip pat nei šis, nei tas. Dėl tų sabotažinių lėktuvų nakties darbas teko sustabdyti. Teko deginti tiktai dieną. Žiemos dienos – trumpos. Lavonų infliacija pasidarė visiškai negera.

Lageryje lavonų reikalas tačiau ne visuomet buvo toks prastas. 1944 metų rugpiūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais lagerio kalinių buvo priskaičiuojama jau iki 50–60.000 galvų, o mirdavo kasdien labai nedaug, nuo trijų iki penkiolikos. Būdavo net ir tokių dienų, kada niekas nemirdavo. Nėr šviežių lavonų, nors tu ką! Valdžiai, žinoma, buvo labai nesmagu dėl tokios ubagystės: kaipgi investuotas į krematorijų kapitalas liks neveiklus?! Tuomet valdžia jau dirbtinu būdu lavonų pasigamindavo. Paimdavo kokį sunkvežimį kitą senių, paliegėlių, klipatų ir šiaip visokios menkystos – trach-ta-ra-rach! – ir yra jau lavonų! Ypač gausiai šiam reikalui buvo panaudojamas žydiškas elementas, tuomet lageryje jau apsčiai privisęs.

Ne visuomet juos šaudydavo, – kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną. Dažniau vartodavo dujas toje šuniškai nepatogioje kameroje, – reikėjo gi per kaminą nuodyti! Sodinamiem į sunkvežimius, žinoma, nesakydavo, kur juos veža. Paguosdavo juos net, – pranešdavo, kad veža į darbus, kur maistas būsiąs geresnis. Vis dėlto vežamieji greitai užuosdavo, kurlink likimo tekiniai rieda. Nelipdavo į vežimą, neidavo į kamerą, – reikėdavo esesininkam gerokai pasitampyti, kol įvesdavo tvarką.