1944 metų gruodžio ir 1945 metų sausio mėnesiais lavonų susidarydavo visiškai padori atsarga – iki pusantro tūkstančio ir daugiau. Kasdien mirdavo nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių. Su jais susitvarkyti krematorijus buvo visiškai bejėgis. Nuo to pertempto darbo jam net kaminas buvo plyšęs. Jis grūmojo net visiškai sugriūti, jei toliau bus taip karšta be jokios atvangos. Šiokiomis šaltomis dienomis būdavo dar nieko sau, – dar buvo galima gyventi. Bet kai užeidavo keliom dienom atodrėkis, nuotaika lageryje gerokai pašvinkdavo: dvokdavo lavonai iš įvairių patvorių. Net virtos bulvės – ir tos nebeskanios būdavo. Blogiausia, kad tas netikęs kvapas pasiekdavo ir kai kurios valdžios buveinę. Norom nenorom, bet vis dėlto teko pradėti su lavonais rimtesnė kova. Valdžia ilgai galvojo, bet nieko kita negalėjo sugalvoti, kaip tik: liepė palei lagerį pamiškėje iškasti gilias duobes, suversti tenai lavonus, apipilti derva ir deginti.

Baisiai ilgai ir prastai tenai lavonai smilkdavo. Reikėjo nuolat ir dervos ištekliai duobėje papildyti, ir lavonai su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų. Dieną išeidavo dar pusė bėdos, bet naktį būdavo visas reginys – geros operos vertas!

Smilksta rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!

Tačiau ir čia veikiai negerovė prasidėjo. Kai tik ateina naktis, tuoj, būdavo, aplink lagerį ima sukaliotis kažkokie svetimi lėktuvai. Bombų, tiesa, į lavonus jie nemėtė, bet jų zirzimas buvo vis dėlto labai nemalonus: negi žinai – mes jie bombą, ar taip tik erzina? O gal dar bestija ims ir nufotografuos viską? Lavonai užgesinti taip greitai neįmanoma, ir dervos gi gaila! Bėgti, viską pametus, taip pat nei šis, nei tas. Dėl tų sabotažinių lėktuvų nakties darbas teko sustabdyti. Teko deginti tiktai dieną. Žiemos dienos – trumpos. Lavonų infliacija pasidarė visiškai negera.

Lageryje lavonų reikalas tačiau ne visuomet buvo toks prastas. 1944 metų rugpiūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais lagerio kalinių buvo priskaičiuojama jau iki 50–60.000 galvų, o mirdavo kasdien labai nedaug, nuo trijų iki penkiolikos. Būdavo net ir tokių dienų, kada niekas nemirdavo. Nėr šviežių lavonų, nors tu ką! Valdžiai, žinoma, buvo labai nesmagu dėl tokios ubagystės: kaipgi investuotas į krematorijų kapitalas liks neveiklus?! Tuomet valdžia jau dirbtinu būdu lavonų pasigamindavo. Paimdavo kokį sunkvežimį kitą senių, paliegėlių, klipatų ir šiaip visokios menkystos – trach-ta-ra-rach! – ir yra jau lavonų! Ypač gausiai šiam reikalui buvo panaudojamas žydiškas elementas, tuomet lageryje jau apsčiai privisęs.

Ne visuomet juos šaudydavo, – kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną. Dažniau vartodavo dujas toje šuniškai nepatogioje kameroje, – reikėjo gi per kaminą nuodyti! Sodinamiem į sunkvežimius, žinoma, nesakydavo, kur juos veža. Paguosdavo juos net, – pranešdavo, kad veža į darbus, kur maistas būsiąs geresnis. Vis dėlto vežamieji greitai užuosdavo, kurlink likimo tekiniai rieda. Nelipdavo į vežimą, neidavo į kamerą, – reikėdavo esesininkam gerokai pasitampyti, kol įvesdavo tvarką.

Ypač daug jiem vargo būdavo su senomis žydėmis. Jas ir į vežimą įkelk – jos pačios gi nebeįlipa, – ir iš vežimo iškelk. Ir kas visų nepatogiausia – kad jos, susodintos į vežimą, rėkia klykia, kad net visas lageris skamba:

– Ir jos esančios žmonės, – Wir sind auch Menschen!

Tačiau esesininkai, matyti, buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės. Žydžių klyksmas nė karto jų neįtikino.

Klykė ne tiktai vežimuose sėdinčios. Klykė ir už įelektrintų vielų pasilikusios, – dukterys, seserys, motinos. Visos rėkė, klykė, kas smarkiau, kas ne taip smarkiai. Esesininkų nervai buvo visko matę, bet ir jie klyksmo nepakeldavo. Esesininkai bėgo lauk nuo žydžių bloko. Kaliniai, žinoma, neturėjo kur bėgti. Kaliniai klausės. Kaliniai klausės ir rymojo. Ką jie išgyveno besiklausydami – tai jau jų asmenis reikalas. Pašalaičiam į tuos dalykus nėra ko kištis.

Kad žydės savo klyksmu negadintų daugiau esesininkam nervų, buvo sugalvota šitokia priemonė. Jas pėsčias varo į traukinėlį, atseit, dabar tai tikrai gabensią į darbus. Prie traukinėlio stovi komendantūros SS stambus pareigūnas, apsirengęs gelžkeliečio uniforma, mandagiausiai kviečia:

– Prašom sėstis į traukinį, malonios damos!

Žydėm susikimšus į vagonus, durys buvo užrakintos. Traukinėliui pradėjus judėti, buvo paleistos į vagonus troškinamos dujos.

Ši priemonė buvo pavartota tik vieną kartą, – nieko gera ir iš jos neišėjo. Žydės, pajutusios dujas, ir traukinėlyje ėmė klykti. Ėmė daužyti duris, barškinti langus, – tiktai prigąsdino civilius pakelės gyventojus, – daugiau nieko!

Šitokie skubos keliu pagaminti lavonai oficialiose knygose numirėliais nebuvo laikomi.