Pirtin leidžia visiškai nuogus – ir ten dar gerokai apčiupinėja ir vis dar šio to randa. Su vyrais pirtyje – šiaip dar taip, bet su moterimis – tikras vargas. Slepia jos auksą burnoje, pažastyse. Slepia žiedus, laikrodėlius, net laikrodžius žadintuvus tokiose vietose, kur nei pačiam pažiūrėti, nei kitam parodyti. Bet ką padarysi, vargsta pirtininkai, visur sąžiningai apžiūrinėja – ir vis šio to randa.

Kartą grįžtu darbovietėn iš ligoninės, persirišęs tenai paputusį žandą. Ant šaligatvio palei pirtį stovi SS filosofijos rotenfiureris Klavanas, žydų apstotas, ir duoną raiko.

Žydų duona – atsivežtinė. Raiko jis ją ir traukia iš jos įkeptus banknotus. Pamatęs praeinant, šaukia Klavanas mane:

– Va, žiūrėk, profesoriau, – sako jis man pasigirdamas, – va, už kokius pinigus šie žydai pardavė jūsų Lietuvą!

– O! Tikrai įdomu, už kokius pinigus jie galėjo parduoti? – stebiuosi aš. – Gi, pone rotenfiureri, juk tai vis vokiški banknotai!

– Taip, vokiški, – atsako jisai.

– Ir – geri jie? Nepadirbti?

– Ne, – atsako jisai, porą banknotų pažiūrėjęs prieš saulę, – atrodo, visi geri, nepadirbti.

– Jeigu taip, – sakau, – pone rotenfiureri, grąžink žydam numautas kelnes.

– O tai kodėl? – išsižiojo Klavanas.

– Nagi, – sakau, – jeigu jie pardavė Lietuvą už gerus vokiškus pinigus, tai, tur būt, vokiečiai ją pirko. Kiti būtų savais pinigais mokėję. Išeina, kad Lietuvą vokiečiai jau nupirko, ir tamstai, pone rotenfiureri, nebereikės eiti į frontą.

– A, šitaip? – numykė Klavanas. Jis buvo manimi aiškiai nepatenkintas, kad jo sąmojo neįvertinau. Jis atsuko man nugarą.