Su drabužiais buvo blogiau negu su duona. Šiaip ar taip, drabužiai piaustyti gaila. Šilkines antklodes taip pat negi piaustysi. Reikia apčiupinėti kiekviena siūlė. Siūlės reikia ardyti. Kiek tai buvo darbo! Batai – taip pat reikia ardyti. Paduose, užkulniuose – vis šio to surasdavo. Kitas kalinys, sakysime, nuorganizuoja kur žydiško muilo gabalėlį. Prausias jis juo patenkintas, teliuskuojas, net putos tiška. Apsiprausęs žiūri – gi muile kažkas blizga. Pakrapšto – ogi auksas. Iškrapšto lauk – jergutėliau, gi auksinis laikrodėlis. Pabarškina jį prie ausies – šėtonėli tu mieliausias, – nagi eina! Piaustyk tu dabar visus muilo gabalėlius!

Ir piaustydavo – ir rasdavo!

Žydai, pajutę, kas dedasi su jų tautiečių lobiu aplink tą pirtį, ėmė savo brangenybes slėpti dar geriau. Ėmė užkasinėti jas į smėlį. Kur stovėjo – ten ir užkasė. Kadangi žydų buvo daug ir jie buvo po visus kiemus išmėtyti, teko visų kiemų smėlis graibyti, paslėpto turto beieškant.

Kiti žydai imdavo savo auksą su briliantais ir prarydavo. Už tokius darbus tekdavo kitiem net ricinos pripilti. Paskui reikėjo viešosios vietelės apžiūrėti. Reikėjo net visas kanalizacijos vamzdžių turtas per smulkų sietą prasijoti!

Tuo visos nelaimės dar nepasibaigė. Ne visi aukso ieškotojai buvo paklusnūs. Kitas ieškotojas brangenybę surasti tai suranda, bet ją į savo kišenę įsikiša arba kiton, jau iškapstyton vieton užkasa.

Kartą vidudienį politinio skyriaus raštinėje pats darbymetis. Visi bendradarbiai kaliniai popierėlius rašo susilenkdami. Tik vienas iš jų staiga, toks pilvotas vokietis:

– Brrrrr... brrrr ,. brrrrr... – ima groti.

– Fricai, ar pasiutai, – kas tau pasidarė? – sužiuro į jį kiti kaliniai.

Fricas, visas paraudęs, kažką kelnėse spaudžia. Spaudžia ir groja, – spaudžia ir groja.