– Eėėėėė, Fricai, parodyk, ką tu tenai kelnėse maigai? – kvatojasi feldfebelis Kenigas.

Fricas baisiai nuliūdęs. Labai jam nemalonu. Vargais negalais ištraukia jis iš kelnių kišenės laikrodį žadintuvą.

– Liurbi tu, liurbi, – linguoja galva Kenigas, – žalią trikampį nešioji, o net laikrodžio nemoki padoriai pavogti!

Tai buvo Kenigas. Visi pasityčiojo Frico liurbiškumu – tuo visa ir pasibaigė. Tačiau kiti feldfebeliai. šitokiais reikalais buvo kitokios nuomonės. Jie ėmė aukso rinkėjus gaudyti. Ėmė juos kratyti. Ėmė juos lazdomis tvatyti ir brangenybes iš jų išmušinėti. Ėmė vaikščioti tais keliais, kuriais aukso rinkėjai vaikštinėjo. Visų kiemų smėlis dar kartą teko sijoti...

Kitas, sietu besijodamas kanalizacijos lobį, radęs auksinį daiktą, ima jį tuojau – ir pats praryja. Vėl tokiam smaližiui valdžia lazdų krečia, ricina vaišina, – kanalizacijos lobis reikia iš naujo sijoti...

Viešpatie, kiek buvo darbo su tomis žydiškomis brangenybėmis! Lageris bent du mėnesius buvo jomis visai pamišęs. Buvo jomis tiek susirgęs, kad visą pasaulį buvo pamiršęs. Pamiršo Berlyną, pamiršo valdžią pamiršo karą... Tiktai pavieniai mizantropai patvoriais valkiojosi ir mefistofeliškai bambėjo: „Vien tik auksas valdo mus...“ Aukso buvo sočiai. Pakako visiem – ir iždui, ir valdžios atstovam, ir katorgininkų aristokratijai, ir dar pavieniam žydam šiek tiek pasiliko.

Visi esesininkai ir katorgininkų prominencija ėmė rašyti auksinėmis plunksnomis, – amerikoniškos, angliškos markės, – „Pelikanus“ nelabai kas beimdavo. Kiti turėjo po dvi, po tris plunksnas. Ir patys turėjo, ir žmonelėm pasiųsdavo. Kokių puikių laikrodėlių lageryje atsirado! Geriausių Šveicarijos firmų, – prima, extra! Kokių dailių žiedų žiedelių, – ir jungtuvinių, ir su briliantais!