Moterų darbas vykdavo pastogėje. Tiktai išimtinais atvejais jos pasirodydavo ir plyname lauke, pavyzdžiui, pas ūkininkus rugiapiūtės darbuose. Jos bulves virtuvei skusdavo, – viena kita bulvelė ir jom pasilikdavo – tai buvo geras daiktas. Jos bulves skusdavo ir SS virtuvei – čia pasilikusios bulvės buvo dar geresnis daiktas. Jos aptarnaudavo ir SS karininkų valgyklą. Jos atlikdavo ruošos darbas visose didžiulėse raudonųjų mūrų – komendantūros patalpose. Jos atlikdavo tarnaičių bei auklių darbus ir privačiuose butuose – pas komendantą, Majerį, Chemnicą ir kitur. Moterų rankose buvo drabužiai, kojinės, puloveriai, skalbiniai, – jų priežiūra, saugojimas, taisymas, lopymas, siuvimas ir skalbimas.

Tiesa, skalbykloje darbas buvo sunkus ir nemalonus, – nuolat vis garuose moterys būdavo paskendusios, bet visur kitur, palyginti su vyrų darbu, moterim buvo daug lengviau. Juo labiau, kad tas moterų darbas dažnai buvo labai pelningas. Turint savo žinioje tokį brangų turtą, kaip skalbiniai, kojinės, puloveriai, pasiturintiem kaliniam visuomet buvo galima pasukti geresnį daiktą ir už tai, žinoma, gauti dovaną. Labiau pasiturintieji kaliniai duodavo jom „savo“ skalbinius privačiai skalbti. Besinaudoją moterų malone kaliniai visuomet galėdavo vieton įduotojo savo kokio nors skarmalo gauti visiškai gerą dalyką. Kiti gi, – moterų malonės neįsigiję, – vietoj savo gerų sveikų dalykų gaudavo kokį skarmalą. Ieškoti nė nepradėk! Ir kaipgi ieškosi, jei iš esmės įsivėlei į nelegalų, draudžiamą dalyką: šitokios privačios operacijos buvo gi uždraustos!

Viena, kas moterim baisiai gadindavo nuotaiką, – tai skalbyklos ir visos drabužinės viršininkas, SS feldfebelis Knotas [Knot], – buvęs iš tikro labai retas egzempliorius, unikumas stačiai.

Tai buvo Prūsijos ir Pomeranijos chamizmo čempionas, toli pralenkęs net pati Petersą. Vidutinio ūgio, plačių pečių, milžinišku pilvu, kreivomis kojomis it nusilesęs orangutangas.

O rėksnys! O storžievis! O mušeika!

Jis ir moterų veidelius kumščiu apvadžiodavo, ir už kaselių moteris patampydavo, ir ant žemės parmušdavo, ir savo 65 numerio specialiai siūdintais bateliais paspardydavo! Bet užtat jis buvo visiškai kvailas – jį visuomet buvo galima apgauti. Skalbinių ir puloverių atskaitomybė jam buvo visiškai nepasiekiama paslaptis... Todėl ir su juo buvo galima šiaip taip susigyventi.

Moterų tarpe kriminalinio elemento buvo maža, – keletas vokietaičių tiktai. Buvo keletas bibelforšerių, šiek tiek asocialių. Daugumas moterų buvo arba politinės, įskaitant čia ir policines kalines, dėl kurių tardymas dar tebėjo, arba – auklėjamosios. Šios pastarosios nuolat kaitaliojosi: vienas atvaro, kitas paleidžia. Kitos iš jų ateidavo po antrą, trečią, po ketvirtą kartą. Kai kurios jų sakydavo, kad jom lageryje buvo geriau negu dirbti pas kokį ūkininką, kuris ir sunkiu ilgu darbu apkrauna, ir nuolat muša, ir labai menkai valgyti duoda... Iš ūkininko ateidavo kartais sunykusios, o lageryje – veikiai atsigaudavo!

Kartą Majeris išrikiuoja visą moterų bloką prie šaligatvių, dviem trim eilėm, iš abiejų gatvės pusių. Komendantas vaikštinėja palei vartus ir kasosi tą vietą, kur teoretiškai turėtų barzda būti. Chemnicas atsiveda tris kalinius vyrus, augalotus tokius, suodžiais nuteptus, kurie nešasi didelius dideliausius būgnus.

Būgnininkai, aukštai iškėlę galvas su baisiai rimtomis fizionomijomis, pyškina:

– Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa...

Prasideda iškilminga eisena.

Paskui rimtus būgnininkus žingsniuoja moteriškėlė, tokia putni, vidutinio liemenėlio, rankomis užsiėmusi veidą... Lyg verkia tarytum, atrodė... Ji ir tikrai verkė, būgnų muzikos sugraudinta.

Pum-pa, pum-pa, pum-pa, pum-pa... – drožia iškėlę galvas rimti būgnininkai, į šaligatviuose besišaipančias moterėles nė nesidairydami, tarytum jos jiem pasaulyje neegzistuotų.

– Cecilija, Cecilija, sveika gyva! Cecilija, nebūk kvaila, nežliumbk! – šaukia šaligatviuose betupinėdamos moterys putniajai ašarojančiai moteriškaitei.

Jos ją pažino. Ji jau seniai buvo šitame lageryje gyvenusi. Gyveno ji čionai ir dirbo virėjos darbą pas vieną aukštą SS pareigūną. Ilgainiui tą pareigūną iš lagerio valdžia perkėlė į Berlyną. Kadangi virėja buvo jam labai gera, jis ją pasiėmė į Berlyną. Dabar ji grįžo atgal į lagerį, to paties pareigūno siunčiama. Siunčiama visiškai ne todėl, kad jam virėjos nebereikėtų ar kad jos virtuvinis menas būtų nusmukęs. Nieko panašaus!

Pasirodė, kad ta virėja aukštajam pareigūnui apgadino šiek tiek rasę. Ir tai dar būtų buvę pusė bėdos, – aukštasai pareigūnas, didžiai vertindamas jos virimo meną, šią nuodėmę būtų jai tikrai atleidęs. Bet kad ji velnias tokia pasirodė esanti! Ėmė ji Berlyne ir kitiem vokiškiem pareigūnam grynąją rasę gadinti. To tai jau jokia vokiška širdis negali atleisti, nors ir kažkaip tobulai erzac širdis padaryta būtų!

Šaunioji Cecilija, taip iškilmingai į lagerį įbūgninta, ašarėles veikiai nusišluostė savo balta prijuostėle. Apsidairė, apsidairė ir ėmė šypsotis savo seniem pažįstamiem: vieniem – saldžiai mirksėti, kitiem – dailų savo liežuvėlį kaišioti, su trečiais – vienu kitu sultingesniu koliojimos žodeliu vaizdžiai persimesti...

Viena, kas moterų pusėje buvo visiškai peiktina, – tai absoliuti vienybės stoka. Būdavo, viena ar kelios mergužėlės, rizikuodamos savo kaselėmis ir kitokiomis gėrybėmis, kokią tamsią naktelę įsileidžia kokį bernužėlį kur į prausyklą ar šiaip kur nuošalesnę vietelę, o kitos tuojau pradeda kelti triukšmą. Nei iš šio, nei iš to ima klykauti vidunaktį, uždega žiburius, – žiūrėk, valdžia jau ir čia. Sugauna visus vargšelius, į bunkerį sodina, kaseles kerpa.

Tas pat ir su laiškais. Mergužėlių jau toks giedras būdas, – niekad neiškenčia, savo kaimynėm meilautiniais žygiais nepasiguodusios. O kaimynės, savo bernužėlių kartais neturėdamos, švelniųjų jausmų visiškai neatjaučia. Ima garsiai plepėti ir priekaištauti, garsas bežiūrint pasiekia valdžios ausis, laiškai tučtuojau pagaunami, ir raštinė vėl visokiais perkūnais keikia moteriškąją giminę: keletą valandų barškina mašinėle, tuos prakeiktus laiškus beversdama!

Rusių karo lakūnių SS valdžia baisiai nemėgdavo. Ir iš viso ji labai nemėgdavo rusų moterų, kariškais drabužiais apsirengusių. Jas stengdavosi kiek galint greičiau lageryje likviduoti. Dažniausia jas šaudydavo, kartais gi – tam tikrą švirkštą jom įšvirkšdavo. Moteris kareivė kartais dar išlikdavo gyva, be niekur nieko, bet lakūnės – tai jau visos be išimties į dausas persikėlė. Kartais jos nežinodavo, kas jų laukia, – laikydavosi ramiai iki pat paskutinės minutės. Bet kartais jos tai sužinodavo – tuomet vykdavo klaikios scenos...

Taip, be jokio tardymo, be jokio teismo sprendimo...

Vadinamosios policinės kalinės iš gestapo rankų ateidavo taip pat gana dažnai sumuštos ir sužalotos. Daugelis jų sėdėjo kaip įkaitai dėl pasislėpusių vyrų, sūnų, žentų. Kitų jau po kelis sūnus buvo fronte žuvę kaip vokiečių kareiviai, o jų motinos – lageryje merdėjo.

Buvo kelios senutės, turėjusios po aštuonias dešimtis metų – taip pat politinės nusikaltėlės!

XLVIII. Statybinis karštis ir organizacija

Iš seno žinomas gyvenimo dėsnis: vogti visų patogiausia prie statybos dalykų.

Ar šį dėsnį SS vadovybė žinojo, sunku pasakyti. BEt statyti – tai jau statė. Ir vogė, žinoma. Statė, vogė ir toliau planavo.

Per penkerius metus tūkstančiai žmonių statė lagerį, ir jis vis dar toli gražu nebuvo baigtas. Pačių svarbiausių, pačių reikalingiausių lagerio patalpų iki pat pabaigos vis dar nebuvo.

Krematorijus, dujų kamera, pirtis, skalbykla, virtuvė – visa tai tilpo menkose, tam reikalui visiškai netinkamose patalpose.

Pavyzdžiui, krematorijus. Pečius jo buvo kaip pečius, lavonai galėjo degti, bet vis dėlto jis buvo labai mažas, tokiai stambiai įmonei per menkas. Maža lavonų jisai paimdavo, nuolat prisirinkdavo lavonų atsarga... Na, lavonai galėjo eilės ir palaukti, – jiem gi nėr ko skubėti. Biauriausia gi – kad visa krematorijaus patalpa buvo medinė, iš lentelių sudurstyta. Toje patalpoje šalia lavonų sandėlio krematorijaus darbininkai buvo įsitaisę ir savo maisto sandėlį, – laikė jie tenai duoną, dešras, kumpius. Buvo įsirengę jie tenai ir visiškai neblogą samagono bravorėlį, – slaptai, žinoma. Samagonas jiem buvęs reikalingas apsiginti nuo lavonų smarvės. Toks darbas – tokie ir žmonės: valdžia ir į jų bravorėlį žiūrėdavo pro pirštus. Kartą pasilakę krematorininkai, bekūrendami samagono virtuvėlę, supleškino visas krematorijaus patalpas. Lavonų atsarga kiek parūdijusi pasiliko, pečiui vis dar tiko. Bet maisto liekanos nebetiko vartoti net krematorijaus meisteriam. Baisiai gaila buvo, bet ką gi, – prieš vėją nepapūsi!

Baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima, – ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį, – likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas būdavo. Žmones uždaryti kameroje dar sekdavosi, – suvaro juos tenai, sukemša, užrakina – ir baigta. Bet, va, dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai, užsidėję priešdujines kaukes, turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoromis sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėdavo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui, reikia dujos išleisti, – vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo.

Valdžia šiuo nepatogumu buvo jau seniau susirūpinusi. Ji dar 1943 metais pradėjo statydinti milžinišką mūrinį pastatą, vieno aukšto, – statė, mat, durpyne, – bet didžiulio ploto. Tenai turėjo tilpti ir dujų kamera, ir pirtis, ir virtuvė, ir maisto sandėliai, ir skalbykla, ir raštinė ir dar daugelis kitų patalpų. Dirbo tūkstančiai žmonių, bet statyba ėjo labai lėtai: tai tos medžiagos pritrūksta, tai – tos. Atsiranda medžiaga, kurios trūko, bet dingo toji, kurios dar buvo: kažkurie velniai ją nunešė, nė pauostyti nepaliko! Taip ir vargo valdžia, bekeikdama mūrą ir mūrininkus.

Vis dėlto naujoji dujų kamera pavyko šiaip taip įrengti, kad tiktų ir drabužiam, ir žmonėm padezinfekuoti. Kameros veikimui išbandyti nuvežė į ją kelis vežimus drabužių. Užrakino duris, pakūrė pečius. Nesuspėjo pečkuriai net ir papypkauti kaip reikiant, žiū! – gi visa kamera rūksta! Supleškėjo kamerėlė, susvilo su visais drabužiais, – viena smarvė tepaliko.

Ne kas geriau išėjo ir naujajai virtuvei. Buvo joje jau beveik visa įrengta. Buvo pravesta jau kanalizacija, centrinis šildymas, vandentiekis, įmūryti visi nauji katilai. Trūko, berods, tiktai stiklų langam ir dar kai kurių mažmožių. Prasidėjo 1944–45 metų žiema – ir virtuvėje susproginėjo penki šimtai metrų vamzdžių ir keli šimtai čiaupų, – vandenį, mat, užmiršo prieš šalčius iš vamzdžių išleisti! Karo metu – kurgi naujus vamzdžius ir čiaupus begausi!

Statė ir tris didžiules paslaptingiem tikslam hales. Oficialiai buvo rašoma, kad tai būsiančios medžio pramonės halės, faktinai gi jos turėjo gaminti dalis lėktuvam. Jos buvo pastatytos visiškai šalia kalinių gyvenamų barakų: jei priešas būtų sumanęs tas hales pabombinti, jis būtinai būtų turėjęs paversti šiukšlėmis visus lagerio kalinius! Halės jau buvo pastatytos, jau buvo pradėta viduje montuoti brangios mašinos, tik vieną dieną – šmakš! – ir numarmėjo nugriuvo didžiulės halės stogas ant naujųjų mašinėlių!

Bevykdant tokią milžinišką statybą, sandėliuose buvo laikoma daug visokios medžiagos. Toji vokiška medžiaga kažkokia keista buvo: ji tirpte sandėliuose tirpdavo. Kasdien kokia nors medžiaga dingdavo iš sandėlių. Per ilgesnį laiką medžiagos trūkumai susidarydavo labai gražūs. Medžiagos aiškiai trūksta, bet kur dabar lageryje surasi kaltininką! Vieną kitą esesininką sandėlininką pasiuntė į frontą, bet nuo to, deja, medžiagos trūkumai neišsilygino. Ir šiaip, ir taip galvojo valdžia, – nieko gera negalėjo ji sugalvoti. Nieko nepadarysi, sandėliai turėjo degti. Ir – degė jie! Labai gražiai degė. Jiem bedegant pasirodė, kad tuose sandėliuose nežinomu būdu buvo atsidūrę šoviniai ir dar kažkokia sprogstama medžiaga. Sandėliai čirška dega, šoviniai ir sprogstamoji medžiaga pumpsi šokinėja, – kaipgi prieisi tokį velnią gesinti? Gesinti aiškiai buvo neįmanoma, – visi esesininkai galėjo paliudyti. Sandėliai švariai degė. Viskas švariai sudegė.

Ko benorėti iš neatsakingų nemokšų sandėlių, jei netrukus po to supleškėjo ir visas statybos skyrius su visais planais ir braižiniais, su visomis medžiagų atskaitomybės knygomis?! Ir per šį gaisrą šoviniai sproginėjo, – iš paties pragaro jie tenai ir atsirado, tame statybos skyriuje! Gaisro kaltininko taip pat nesurasta. Nustatyta tiktai: statybos skyrius užsidegė nuo pečiaus, bet patalpose tuomet nieko nebuvo. Niekas nebuvo kaltas!

Pirtis degti nedegė, bet ji taip pat liko nebaigta.

Lageris iš seno turėjo šiokią tokią pirtelę, – retkarčiais sušilstančius dušus, – galėjusią aptarnauti kokį tūkstantį, blogiausiu atveju, du tūkstančiu žmonių. Kai 1944 metų pabaigoje pačiame lageryje gyveno jau apie 40.000 žmonių, tai, žinoma, tokia pirtelė buvo tiktai it kanarėlė, ne laiku pastipusi...

Pirties reikalą kaliniai ėmė spręsti savarankiškai. Ėmė visuose blokuose organizuoti pirtis – dušus – ūkišku būdu. Ir išsibudavojo visuose barakuose pirtis, ne blogesnes už valdiškąją. Pasibudavojo pečius, pravedė vamzdžius, prisuko čiaupus ir visa kita, ko reikia. Valdžia ir į tai žiūrėjo pro pirštus. Kartais, būdavo, užgriūva valdžia, – patardo, pakeikia...

– Kur jūs, driskiai, ėmėte statybai plytas ir vamzdžius?

– Iš namų atsiuntė... paketuose... paštu...

– Ir plytas paketuose iš namų paštu atsiuntė?

– O, taip, pone hauptšturmfiureri, iš namų, paketuose...

– Tu, blude Sauhund! – nusikeikia, būdavo, Majeris dėl tokio atsakymo. Jis puikiai žinojo, kad medžiaga buvo imta slaptai iš DAW valdiškų sandėlių. Bet tai pagal lagerio gyvenimo dėsnius nebuvo vagystė, – tai buvo organizacija.

Organizacijos reikalam buvo dar vienas labai geras, pastovus ir neišsemiamas šaltinis – tai SS magazinai-sandėliai. Tuose magazinuose buvo laikomas SS kilnojamas turtas ir gyvenimo reikmenys. Paklodės, antklodės, užvalkalai, rankšluosčiai, skalbiniai, apsiaustai, kailiniai, muilas, skustuvai, visokie indai ir įrankiai, – taip ir toliau. Magazinai nuolat pasipildydavo. Visų pirma kalinių kilnojamasai turtas, kurio pakeliui į magaziną dar niekas nenuorganizavo, eidavo tenai. Kalinių ateidavo tūkstančių tūkstančiai, – turto jie gražaus atveždavo.

Esesininkai gestapininkai, būdavo, kai kur tiktai pasiplėšia kokio turto iš suimamųjų piliečių, dalį sau pasiima, dalį – gabena Į magaziną. Evakavosi Iš Lietuvos, iš Latvijos, iš Estijos įvairūs lageriai – didelė turto dalis vėl pateko į tuos magazinus.

Iš Rygos, pavyzdžiui, atvežė 15 rašomųjų mašinėlių, – septynios jų tą pačią dieną dingo be pėdsako. Iš aštuonių atvežtų siuvamųjų mašinų beliko tiktai dvi, – visos kitos buvo meistriškai nuorganizuotos. Atsievakavę iš Rygos esesininkai norėjo padaryti atsivežtojo turto sąrašą atskaitomybės reikalu, bet šio pasiryžimo įvykdyti nebegalėjo: surašymui buvo palikęs vienas šlamštas. Nuorganizuoti tame magazine buvo galima net sidabrinių ir auksinių daiktų – šaukštų, žiedų, laikrodžių, nebekalbant jau apie anglišką medžiagą kostiumam!

Sandėlio vyriausias prižiūrėtojas vokietis esesininkas baisiai mėgo cukrinį samagoną. Tam reikalui jis nuolat turėjo prisiorganizavęs keletą maišų cukraus. Ir pats, žaltys, lakdavo samagoną it pieną, ir kitiem esesininkam duodavo. Teisybė, jie visi vienas nuo kito slėpėsi, kad samagoną srebia. Visi ateidavo paslapčiom ir visi būdavo vienodai girti. Tik kaliniam – tai, žaltys, neduodavo nė lašelio. Kaliniai turėdavo organizuoti politūrą iš DAW stalių dirbtuvių, – iš tos politūros puikus likeris išeidavo. Tirštas toksai. Labai patogus girtuokliam būdavo likeris – ir pasigeri, ir užkandžio nereikia.

Stalių dirbtuvėse baisiai daug tos politūros išeidavo, bet dar būdavo galima šiaip taip pasiteisinti. Daug blogiau buvo ligoninėj, iš kurios organizuodavo spiritą. Valdžia, žinoma, tą spiritą gadindavo kaip įmanydama, – ir benzino į jį įpildavo, ir kitokios smarvės. Bet lageris turėjo puikių chemikų: visokią smarvę kvepiančiu nektaru paversdavo.

– Ar jie tenai spiritines vonias ima, ar kuris velnias? – keikėsi valdžia, tikrindama spiritines apyskaitas, bet padaryti nieko negalėjo.

SS magazinuose veikė nuolatinis cukrinės bravorėlis. Vyriausias ir vienintelis tenai meisteris buvo mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų. Virdavo jis cukrinę ir virdavo. Bet man neatnešdavo. Keikėsi net: esą tas žaltys sandėlininkas net jam pačiam neduodavo išvirtosios paragauti. Ir tiesą sakė jisai. Jis labai retai grįždavo iš bravoro įkaušęs. Girtas jis būdavo tik du kartus į savaitę. Ne daugiau. Šiaip – vis blaivus ir blaivus it šapalėlis lydekos skilvyje. Pro šiaudelį iš bačkos ne ką tenai labai ištrauksi!

Ir samagonu dvokdavo jis nelabai. Šiaip sau, tik trupučiuką. Maždaug per tris metrus prieš vėją. Kartais kokia nors valdžia norėdavo su juo pasikalbėti. Šaukia valdžia, kad jis prieitų arčiau. Eina jisai ir sustoja penkių metrų atstume nuo valdžios. Eina valdžia int jį artyn, – jis kaip ožys traukiasi atbulas.

– Palauk, šunsnuki, kur traukies? – sako jam valdžia.

– Pagal veikiančius dėsnius kalinys turi išlaikyti penkių metrų atstumą nuo valdžios, – aiškinasi mano mielas bičiulis, bambizas nuo Biržų.

– Ne penkių, bet trijų, – teikiasi valdžia paaiškinti.

– Taip tai taip, bet penki – vis dėlto ne trys. Už penkių metrų vis dėlto pagarba valdžiai didesnė, – ir vėl jis traukiasi atgal.

Ir suuostyk dabar, kuo jis kvepia!

XLIX. Giltinės pastogė

Koncentracijos lageris – labai sudėtingas giltinės malūnas. Kiekvienas, įžengiąs į jį, yra jau faktinai pasmerktas mirti, – anksčiau ar vėliau. Nuolatinis badas, mušimas, sunkus ilgas darbas, nebuvimas poilsio naktį, parazitai, tvankus dvokiantis oras vėliau ar anksčiau turi padaryti savo, net jeigu šiaip kokia nelaimė neatsitiks ar netikėtai kas neužmuš. Šitokioje atmosferoje bręsta ta savaiminga žiauri lagerio gyventojo psichika.

Žmogus, patekęs į žvėrišką aplinką, išsilaikymo instinkto spiriamas, nė pats nepajunta, kaip įsitraukia į žvėriškumo siaubą, kaip pats darosi visos tos baisybės organiška dalis. Į visą kovos su giltine priemonių baisybę jis žiūri jau kaip į apsigynimo priemonę. Jo aukštesnieji jausmai tarytum atšimpa. Jis jau nebejaučia priemonių šlykštybės, – jis tiktai nori gyventi. Nuskriausi artimą, atimsi jam paskutinį duonos kąsnį, pastūmėsi jį į giltinės glėbį, bet gal pats išliksi gyvas! Šitas kelias, ši psichinė padėtis lageryje yra tarytum normali, duodančioji toną padėtis. Kartą pradėjus eiti šituo keliu, sunku jame besustoti. Sunku saikas besurasti, sunku beatskirti, kas yra tikrai apsigynimo priemonė, kas – artimo žalojimas.

Ak, jeigu visi kaliniai suprastų vienas kitą, vienas kito neskriaustų, nemuštų, nevogtų – ir to maisto būtų visiem daugiau, ir tas darbas nebūtų toks prakeiktas, ir visas gyvenimas nebūtų toks pragaras!

Lengva pasakyti: jeigu būtų! O kas daryti, jeigu viso to nėra, jeigu vienas kitas susipratusių šimtas yra visiškai bejėgiai pakeisti aplinkumą, pakeisti gyvenamąją atmosferą, apmarinti plėšrųjį instinktą – pasilikti gyvu?!

Šiose baisiose imtynėse dėl buities, vieni kitus skandindami, prasimuša vieni į viršų, gyvena plėšriuoju instinktu, pakeliui nebegali sustoti, – turi daugiau negu jiem reikia gyvybei palaikyti. Kiti, neturėdami laimės, negalėdami prasimušti bet kuria kaina į paviršių, skęsta drumzlėse ir miršta. Paslydai grumtynėse – niekas tau pagalbos rankos nebeišties, niekas nepagelbės tau atsikelti. Besigrūdą užpakaly tavęs dar timptels tave į žemę, pargriaus, suplos, kad nesipainiotum po kojų, ir, apkvaišėlio akimis klaikiai besidairydami, nužingsniuos nuklypuos per tave, jokio sąžinės graužimo dėl to nejausdami. Sąžinei nėra čionai kas veikti. Jaudintis taip pat nėra ko ir nėra kada. Šiandie tu griuvai, aš griūsiu rytoj, – koks skirtumas? Dėl manęs taip pat niekas nemirktels.

Galimas daiktas, lageryje visų baisiausia ir yra ši psichinė žmogaus būklė. Būklė, kurioje neišvengiamai dingsta visa tai, ką žmonės vadina sąžine, humaniškumu, artimo meile.

Viena, kas gera šioje aplinkoje, – kad visiškai išnyksta mirties baimė. Mirtis čionai gresia kiekviename žingsnyje. Čionai taip žmogus apsipranta su mirties perspektyva, kad ji darosi šiokiadienė šiukšlė. Mirtis nustoja savo kilnaus tragizmo elemento. Ji nustoja čionai ir savo lyrizmo.

– Užmuš – tai užmuš, pakars – tai pakars, – kas čia tokio?

Lageryje miršta žmonės visiškai nesijaudindami. Jie jokios tragedijos iš to nedaro. Pasaulio palikti jiem negaila. Jiem visa – vis tiek pat.

Juos numirusius tučtuojau nurengia, užrašo numerį ant plikos krūtinės, asmeninius daiktus jiem tučtuojau pavagia.

Numirėlius visai kaip malkas sukrauna malkų sandėliuke, mediniame, esančiame netoli ligoninės. Sandėliukas – mažas, ne visi lavonai telpa. Netelpančius guldo ant žemės šalia ligoninės. Niekas jų mirties priežasties netikrina, niekas jų neapžiūrinėja. Mirė – tai mirė, – kas čia tokio? Tarytum ir mes patys rytoj ar poryt nemirsim!?

Apžiūri tiktai numirėlių dantis. Jei benešant auksinių dantų jam nesuspėjo pavogti, juos išlupa surūdijusiomis replėmis SS vyras, – dalį dantų jisai atiduoda iždui, dalį – sau pasiima.

Atvažiuoja transporto vežimas, dešimties ar dvylikos kalinių tempiamas. Transporto darbininkai krauna lavonus į didelį juodą grabą. Tas grabas padarytas trim lavonam, bet įdeda į jį penkis šešis. Grabo viršus nebeužsidaro. Iš grabo iškištos lavonų pamėlynavusios, pajuodavusios rankos, sudžiūvusios it šakaliukai kojos kilnojas vežimo supamos ir maskatuojas, tarytum į save kviesdamos. Kai lavonų yra daugiau – juodojo grabo nebenaudoja. Tuomet lavonus stačiai krauna į vežimą, kaip pas mėsininką paskerstus paršus. Vieną šalia kito, vieną ant kito suverčia. Kartais vežamus lavonus pridengia sudriskusia gūnia, kartais ir be jos apsieina. Lavonam – visa vis tiek pat, o šiandie dar tebesantiem gyviem dėl to nei šilta, nei šalta, – koks skirtumas?

Vežimai važiuoja į krematorijų, esantį ligoninės palangėje, dieną ir naktį lagerį užverčiantį rausvai palšais dūmais. Neskanūs tie dūmai. Aitrūs tokie, gaižūs. Kažkokia spirginama guma dvokia.

Sunkus, labai sunkus kepamos žmogienos kvapas. Diena dienon!

Prie krematorijaus lavonus krauna į sandėlį. Kai tą sandėlį samagono varytojai sudegino, lavonai teko krauti stačiai kieme į krūvą, kas buvo labai neparanku.

Krematorijaus pečius buvo prilaikytas skystajam kurui, – lavonai jame degdavo apie dvi valandas. 1944 metais skystojo kuro visiškai nebebuvo galima gauti. Teko pereiti į koksą. Koksu kūrenant, lavonai degdavo apie šešias valandas. Baisiai pamažu degė. Krematorijus nieku būdu nepajėgdavo visų lavonų sudeginti. Naujam krematorijui statyti medžiagos nebėra. Lavonų į žemę kasti taip pat negalima. Lageris pelkėje pastatytas. Vanduo paviršiuj, per kokius du kastuvus. Pakasti lavonai, geram lietui palijus, išlenda iš žemės – vėl su jais tampykis!

Krematorijaus darbininkai į pečių ima vis viršutinius lavonų sluoksnius, vėliau pakrautus. Apatiniai sluoksniai šunta. Kad ne ta baisi smarvė, pašutęs lavonas būtų patogiau kišti į pečių. Kai tik sveiką lavoną į pečių įkiši – jis tučtuojau iškelia aukštyn rankas ir kojas, lyg sąmoningai kito lavono nebenorėdamas įsileisti. Tačiau – negi jį vieną deginsi, reikia ir kiti kišti. Daug vargo būdavo su tokiu asocialiu lavonu, kol jam iškeltas kojas ir rankas nulenki, kol jam kaimyną pečiun įvarai. Pašutę lavonai rankų ir kojų nekilnodavo, su jais buvo daug paprasčiau, tik kad jų tasai kvapas buvo toks nepagirtinas!

1944 metų gruodžio ir 1945 metų sausio mėnesiais lavonų susidarydavo visiškai padori atsarga – iki pusantro tūkstančio ir daugiau. Kasdien mirdavo nuo dviejų iki trijų šimtų žmonių. Su jais susitvarkyti krematorijus buvo visiškai bejėgis. Nuo to pertempto darbo jam net kaminas buvo plyšęs. Jis grūmojo net visiškai sugriūti, jei toliau bus taip karšta be jokios atvangos. Šiokiomis šaltomis dienomis būdavo dar nieko sau, – dar buvo galima gyventi. Bet kai užeidavo keliom dienom atodrėkis, nuotaika lageryje gerokai pašvinkdavo: dvokdavo lavonai iš įvairių patvorių. Net virtos bulvės – ir tos nebeskanios būdavo. Blogiausia, kad tas netikęs kvapas pasiekdavo ir kai kurios valdžios buveinę. Norom nenorom, bet vis dėlto teko pradėti su lavonais rimtesnė kova. Valdžia ilgai galvojo, bet nieko kita negalėjo sugalvoti, kaip tik: liepė palei lagerį pamiškėje iškasti gilias duobes, suversti tenai lavonus, apipilti derva ir deginti.

Baisiai ilgai ir prastai tenai lavonai smilkdavo. Reikėjo nuolat ir dervos ištekliai duobėje papildyti, ir lavonai su šakėmis vartalioti it kotletai kokie, kad jie geriau keptų. Dieną išeidavo dar pusė bėdos, bet naktį būdavo visas reginys – geros operos vertas!

Smilksta rūksta lavonėliai, visą lagerį spirginamos gumos garais užliedami. Degintojai su šakėmis aplink duobę šokinėja it velniai, Valpurgijų naktį su raganomis besitąsydami!

Tačiau ir čia veikiai negerovė prasidėjo. Kai tik ateina naktis, tuoj, būdavo, aplink lagerį ima sukaliotis kažkokie svetimi lėktuvai. Bombų, tiesa, į lavonus jie nemėtė, bet jų zirzimas buvo vis dėlto labai nemalonus: negi žinai – mes jie bombą, ar taip tik erzina? O gal dar bestija ims ir nufotografuos viską? Lavonai užgesinti taip greitai neįmanoma, ir dervos gi gaila! Bėgti, viską pametus, taip pat nei šis, nei tas. Dėl tų sabotažinių lėktuvų nakties darbas teko sustabdyti. Teko deginti tiktai dieną. Žiemos dienos – trumpos. Lavonų infliacija pasidarė visiškai negera.

Lageryje lavonų reikalas tačiau ne visuomet buvo toks prastas. 1944 metų rugpiūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais lagerio kalinių buvo priskaičiuojama jau iki 50–60.000 galvų, o mirdavo kasdien labai nedaug, nuo trijų iki penkiolikos. Būdavo net ir tokių dienų, kada niekas nemirdavo. Nėr šviežių lavonų, nors tu ką! Valdžiai, žinoma, buvo labai nesmagu dėl tokios ubagystės: kaipgi investuotas į krematorijų kapitalas liks neveiklus?! Tuomet valdžia jau dirbtinu būdu lavonų pasigamindavo. Paimdavo kokį sunkvežimį kitą senių, paliegėlių, klipatų ir šiaip visokios menkystos – trach-ta-ra-rach! – ir yra jau lavonų! Ypač gausiai šiam reikalui buvo panaudojamas žydiškas elementas, tuomet lageryje jau apsčiai privisęs.

Ne visuomet juos šaudydavo, – kulkos vis dėlto metalinis daiktas, žymiai vertesnis už lavoną. Dažniau vartodavo dujas toje šuniškai nepatogioje kameroje, – reikėjo gi per kaminą nuodyti! Sodinamiem į sunkvežimius, žinoma, nesakydavo, kur juos veža. Paguosdavo juos net, – pranešdavo, kad veža į darbus, kur maistas būsiąs geresnis. Vis dėlto vežamieji greitai užuosdavo, kurlink likimo tekiniai rieda. Nelipdavo į vežimą, neidavo į kamerą, – reikėdavo esesininkam gerokai pasitampyti, kol įvesdavo tvarką.

Ypač daug jiem vargo būdavo su senomis žydėmis. Jas ir į vežimą įkelk – jos pačios gi nebeįlipa, – ir iš vežimo iškelk. Ir kas visų nepatogiausia – kad jos, susodintos į vežimą, rėkia klykia, kad net visas lageris skamba:

– Ir jos esančios žmonės, – Wir sind auch Menschen!

Tačiau esesininkai, matyti, buvo kitokios šiuo reikalu nuomonės. Žydžių klyksmas nė karto jų neįtikino.

Klykė ne tiktai vežimuose sėdinčios. Klykė ir už įelektrintų vielų pasilikusios, – dukterys, seserys, motinos. Visos rėkė, klykė, kas smarkiau, kas ne taip smarkiai. Esesininkų nervai buvo visko matę, bet ir jie klyksmo nepakeldavo. Esesininkai bėgo lauk nuo žydžių bloko. Kaliniai, žinoma, neturėjo kur bėgti. Kaliniai klausės. Kaliniai klausės ir rymojo. Ką jie išgyveno besiklausydami – tai jau jų asmenis reikalas. Pašalaičiam į tuos dalykus nėra ko kištis.

Kad žydės savo klyksmu negadintų daugiau esesininkam nervų, buvo sugalvota šitokia priemonė. Jas pėsčias varo į traukinėlį, atseit, dabar tai tikrai gabensią į darbus. Prie traukinėlio stovi komendantūros SS stambus pareigūnas, apsirengęs gelžkeliečio uniforma, mandagiausiai kviečia:

– Prašom sėstis į traukinį, malonios damos!

Žydėm susikimšus į vagonus, durys buvo užrakintos. Traukinėliui pradėjus judėti, buvo paleistos į vagonus troškinamos dujos.

Ši priemonė buvo pavartota tik vieną kartą, – nieko gera ir iš jos neišėjo. Žydės, pajutusios dujas, ir traukinėlyje ėmė klykti. Ėmė daužyti duris, barškinti langus, – tiktai prigąsdino civilius pakelės gyventojus, – daugiau nieko!

Šitokie skubos keliu pagaminti lavonai oficialiose knygose numirėliais nebuvo laikomi.

Numirėliai knygose buvo pažymimi raide T, reiškia Tot – negyvas, – ir išbraukiami iš gyvųjų sąrašo. Savanoriai pakaruokliai gaudavo ženklą FT – Freitod – laisva mirtis. Kiti buvo pažymimi raidėm Ex, reiškia, Execution – egzekucija, lageryje įvykdyta pagal kurio nors gestapiško teismo sprendimą. O šie paskubinti lavonai knygose buvo atžymėti inicialais S. B. Čia reikia skaityti, apsaugok viešpatie, ne Sruoga Balys, bet Sonder Behandlung, atseit, ypatingas apipavidalinimas. Nežinodamas gestapo politinės virtuvės receptų, suprask žmogus, ką reiškia toksai delikatnus pavadinimas!

Kartais atsirasdavo tokių sentimentalių moterėlių, kurios panorėdavo turėti bent pelenus savo sūnelio vienturtėlio, savo brolelio širdelės, ar savo vyro numylėto. Šitas noras buvo visuomet patenkinamas. iš moterėlės tučtuojau išreikalaudavo pinigus už pelenus, už urną, už įpokavimą, už persiuntimą – išeidavo apie du šimtu tris dešimtis markių. Lagerio valdžia, gavusi pinigus, įsakydavo pasemti iš bendros pelenų krūvos 2–4 kilogramus pelenų, kurie ir buvo pasiunčiami gailestingajai moterėlei. Per visą lagerio istoriją nėra buvę nė vieno atsitikimo, kad būtų buvę pasiųsti tikri, to paties sudeginto žmogaus, pelenai. Tai padaryti praktiškai buvo visiškai neįmanoma. Visų pirma degindavo gi ne po vieną lavoną, – visų pelenai jau pečiuje susimaišydavo. O antra, kai ateidavo pelenų pareikalavimas, mielojo numirėlio pelenai būdavo jau seniai velniai žino kur išbarstyti, – kaipgi juos iš ten besurankiosi? O moterėlė nuskriaust nesinori. Argi jai ne vis tiek: pelenai – kaip pelenai?

Pelenų gana dažnai reikalaudavo. Už kelis atliekamų pelenų kilogramus gauti 200 markių – tikrai nebloga. Kad tik numirėlių būtų!

L. „Vien tik auksas valdo mus...“

Iki 1944 metų vėlyvo pavasario lageryje žydų kaip ir nebuvo. Būti tai buvo, bet jie jau buvo suspėję dingti. Taip sau, be pėdsako. Liko tiktai keturi, geri meisteriai specialistai. Laikėsi jie nuošaliai ir kukliai, pasinėrę darbo kolonose. Valdžia, atrodė, juos visiškai buvo pamiršusi.

Tų metų pavasarį žydai į lagerį pradėjo plaukte plaukti.

Visų pirma buvo atgabenti Lietuvos žydai iš Šiaulių ir Kauno getų. Vyrai ir moterys. Seniai ir vaikai.

Jiem išvažiuojant, vokiečiai įsakė pasiimti visa, ką jie turi geresnio – pinigus, auksą, briliantus, geriausius drabužius, skalbinius ir panašų turtą, – visa tai jiem būsią labai reikalinga Vokietijoje. Važiavo jie su geriausiomis viltimis, – tempė savo lobį lagaminuose, maišuose ir ryšuliuose, stenėdami ir vaitodami – taip sunku buvo nešti!

Žydam atvykus, lageryje prasidėjo tikra aukso karštligė, visiškai tokia pat, kaip ji aprašinėjama Džeko Londono romanuose.

Žydai, kaip ir visi nauji atvykėliai, varomi į pirtį. Žydų – keli tūkstančiai, o pirtis – kaip sauja. Kad ir kažkokiu tempu juos pro tą pirtį praginsi, vis dėlto maršas turi nusitęsti keletą dienų. Pirmajai partijai išėjus iš pirties, likusieji žiote išsižiojo: savo tatos-mamos nebepažįsta. Žydai, kaip ir kiti naujokai, buvo nukirpti, nuskusti, lageriniais skarmalais aprengti. Visas jų taip sunkiai temptasis lobis dingo be pėdsakų, kaip nė nebuvęs. Žydam nebuvo jokios išimties padaryta. Va, čia tai ir prasidėjo visa velniava.

Iš žydų, einančių į pirtį, atiminėja jų lobį. Kepures deda į vieną krūvą, apsiaustus – į kitą, kostiumus – į trečią, skalbinius – į ketvirtą, batus – į penktą. Puodai, žiedai, auksinės plunksnos, laikrodžiai, pinigai, muilas – viskas atskiromis krūvelėmis.

Pirtin leidžia visiškai nuogus – ir ten dar gerokai apčiupinėja ir vis dar šio to randa. Su vyrais pirtyje – šiaip dar taip, bet su moterimis – tikras vargas. Slepia jos auksą burnoje, pažastyse. Slepia žiedus, laikrodėlius, net laikrodžius žadintuvus tokiose vietose, kur nei pačiam pažiūrėti, nei kitam parodyti. Bet ką padarysi, vargsta pirtininkai, visur sąžiningai apžiūrinėja – ir vis šio to randa.

Kartą grįžtu darbovietėn iš ligoninės, persirišęs tenai paputusį žandą. Ant šaligatvio palei pirtį stovi SS filosofijos rotenfiureris Klavanas, žydų apstotas, ir duoną raiko.

Žydų duona – atsivežtinė. Raiko jis ją ir traukia iš jos įkeptus banknotus. Pamatęs praeinant, šaukia Klavanas mane:

– Va, žiūrėk, profesoriau, – sako jis man pasigirdamas, – va, už kokius pinigus šie žydai pardavė jūsų Lietuvą!

– O! Tikrai įdomu, už kokius pinigus jie galėjo parduoti? – stebiuosi aš. – Gi, pone rotenfiureri, juk tai vis vokiški banknotai!

– Taip, vokiški, – atsako jisai.

– Ir – geri jie? Nepadirbti?

– Ne, – atsako jisai, porą banknotų pažiūrėjęs prieš saulę, – atrodo, visi geri, nepadirbti.

– Jeigu taip, – sakau, – pone rotenfiureri, grąžink žydam numautas kelnes.

– O tai kodėl? – išsižiojo Klavanas.

– Nagi, – sakau, – jeigu jie pardavė Lietuvą už gerus vokiškus pinigus, tai, tur būt, vokiečiai ją pirko. Kiti būtų savais pinigais mokėję. Išeina, kad Lietuvą vokiečiai jau nupirko, ir tamstai, pone rotenfiureri, nebereikės eiti į frontą.

– A, šitaip? – numykė Klavanas. Jis buvo manimi aiškiai nepatenkintas, kad jo sąmojo neįvertinau. Jis atsuko man nugarą.

Su drabužiais buvo blogiau negu su duona. Šiaip ar taip, drabužiai piaustyti gaila. Šilkines antklodes taip pat negi piaustysi. Reikia apčiupinėti kiekviena siūlė. Siūlės reikia ardyti. Kiek tai buvo darbo! Batai – taip pat reikia ardyti. Paduose, užkulniuose – vis šio to surasdavo. Kitas kalinys, sakysime, nuorganizuoja kur žydiško muilo gabalėlį. Prausias jis juo patenkintas, teliuskuojas, net putos tiška. Apsiprausęs žiūri – gi muile kažkas blizga. Pakrapšto – ogi auksas. Iškrapšto lauk – jergutėliau, gi auksinis laikrodėlis. Pabarškina jį prie ausies – šėtonėli tu mieliausias, – nagi eina! Piaustyk tu dabar visus muilo gabalėlius!

Ir piaustydavo – ir rasdavo!

Žydai, pajutę, kas dedasi su jų tautiečių lobiu aplink tą pirtį, ėmė savo brangenybes slėpti dar geriau. Ėmė užkasinėti jas į smėlį. Kur stovėjo – ten ir užkasė. Kadangi žydų buvo daug ir jie buvo po visus kiemus išmėtyti, teko visų kiemų smėlis graibyti, paslėpto turto beieškant.

Kiti žydai imdavo savo auksą su briliantais ir prarydavo. Už tokius darbus tekdavo kitiem net ricinos pripilti. Paskui reikėjo viešosios vietelės apžiūrėti. Reikėjo net visas kanalizacijos vamzdžių turtas per smulkų sietą prasijoti!

Tuo visos nelaimės dar nepasibaigė. Ne visi aukso ieškotojai buvo paklusnūs. Kitas ieškotojas brangenybę surasti tai suranda, bet ją į savo kišenę įsikiša arba kiton, jau iškapstyton vieton užkasa.

Kartą vidudienį politinio skyriaus raštinėje pats darbymetis. Visi bendradarbiai kaliniai popierėlius rašo susilenkdami. Tik vienas iš jų staiga, toks pilvotas vokietis:

– Brrrrr... brrrr ,. brrrrr... – ima groti.

– Fricai, ar pasiutai, – kas tau pasidarė? – sužiuro į jį kiti kaliniai.

Fricas, visas paraudęs, kažką kelnėse spaudžia. Spaudžia ir groja, – spaudžia ir groja.

– Eėėėėė, Fricai, parodyk, ką tu tenai kelnėse maigai? – kvatojasi feldfebelis Kenigas.

Fricas baisiai nuliūdęs. Labai jam nemalonu. Vargais negalais ištraukia jis iš kelnių kišenės laikrodį žadintuvą.

– Liurbi tu, liurbi, – linguoja galva Kenigas, – žalią trikampį nešioji, o net laikrodžio nemoki padoriai pavogti!

Tai buvo Kenigas. Visi pasityčiojo Frico liurbiškumu – tuo visa ir pasibaigė. Tačiau kiti feldfebeliai. šitokiais reikalais buvo kitokios nuomonės. Jie ėmė aukso rinkėjus gaudyti. Ėmė juos kratyti. Ėmė juos lazdomis tvatyti ir brangenybes iš jų išmušinėti. Ėmė vaikščioti tais keliais, kuriais aukso rinkėjai vaikštinėjo. Visų kiemų smėlis dar kartą teko sijoti...

Kitas, sietu besijodamas kanalizacijos lobį, radęs auksinį daiktą, ima jį tuojau – ir pats praryja. Vėl tokiam smaližiui valdžia lazdų krečia, ricina vaišina, – kanalizacijos lobis reikia iš naujo sijoti...

Viešpatie, kiek buvo darbo su tomis žydiškomis brangenybėmis! Lageris bent du mėnesius buvo jomis visai pamišęs. Buvo jomis tiek susirgęs, kad visą pasaulį buvo pamiršęs. Pamiršo Berlyną, pamiršo valdžią pamiršo karą... Tiktai pavieniai mizantropai patvoriais valkiojosi ir mefistofeliškai bambėjo: „Vien tik auksas valdo mus...“ Aukso buvo sočiai. Pakako visiem – ir iždui, ir valdžios atstovam, ir katorgininkų aristokratijai, ir dar pavieniam žydam šiek tiek pasiliko.

Visi esesininkai ir katorgininkų prominencija ėmė rašyti auksinėmis plunksnomis, – amerikoniškos, angliškos markės, – „Pelikanus“ nelabai kas beimdavo. Kiti turėjo po dvi, po tris plunksnas. Ir patys turėjo, ir žmonelėm pasiųsdavo. Kokių puikių laikrodėlių lageryje atsirado! Geriausių Šveicarijos firmų, – prima, extra! Kokių dailių žiedų žiedelių, – ir jungtuvinių, ir su briliantais!

Viešpatnusai Zelionkė, tuomet jau vadinamas Štuthofo kunigaikščiu, stačiai milijonierius tapo, – skaičiuojant vokiečių markėmis.

Atvažiavus žydam į Štuthofą, Zelionkė tučtuojau savo gyvenamajame bloke įsteigė auksakalių dirbtuvėlę. Surado meistrą auksakalį ruskelį iš Rygos, surado jam du pagalbininku ir pasodino prie darbo. Juvelyrai į puikybę pasikėlė: jie jau į jokį kitą lagerio darbą nebėjo, – jie dirbo pas patį kunigaikštį! Jie ir lašinius tenai ėdė, ir samagoną lakė. Į eilinį katorgininką jie, būdavo, žiūri iš aukšto, it smakai į karosus. Kurgi ne!

Jie dirbo ne vienam Zelionkei, – jie dirbo ir Chemnicui, ir Majeriui, – perdirbinėjo žydišką auksą. Visi užsakymai ėjo per Zelionkę. Iš smulkesnių esesininkų jie užsakymų nebepriimdavo. Nebent iš kokio gero bičiulio, kuris gero spirito parūpinti galėjo. Praturtėjo Chemnicas, praturtėjo Majeris – už didelius nuopelnus Trečiajam reichui.

Atvažiavo Latvijos žydai. Jų buvo jau mažiau ir jie buvo pakeliui jau šiek tiek apvalyti. Bet ir jie šį bei tą dar turėjo. Auksinė karštligė dar kartą pasikartojo, nors jau nebepasiekdama tokios aukštos temperatūros, kaip pirmą kartą.