Su drabužiais buvo blogiau negu su duona. Šiaip ar taip, drabužiai piaustyti gaila. Šilkines antklodes taip pat negi piaustysi. Reikia apčiupinėti kiekviena siūlė. Siūlės reikia ardyti. Kiek tai buvo darbo! Batai – taip pat reikia ardyti. Paduose, užkulniuose – vis šio to surasdavo. Kitas kalinys, sakysime, nuorganizuoja kur žydiško muilo gabalėlį. Prausias jis juo patenkintas, teliuskuojas, net putos tiška. Apsiprausęs žiūri – gi muile kažkas blizga. Pakrapšto – ogi auksas. Iškrapšto lauk – jergutėliau, gi auksinis laikrodėlis. Pabarškina jį prie ausies – šėtonėli tu mieliausias, – nagi eina! Piaustyk tu dabar visus muilo gabalėlius!

Ir piaustydavo – ir rasdavo!

Žydai, pajutę, kas dedasi su jų tautiečių lobiu aplink tą pirtį, ėmė savo brangenybes slėpti dar geriau. Ėmė užkasinėti jas į smėlį. Kur stovėjo – ten ir užkasė. Kadangi žydų buvo daug ir jie buvo po visus kiemus išmėtyti, teko visų kiemų smėlis graibyti, paslėpto turto beieškant.

Kiti žydai imdavo savo auksą su briliantais ir prarydavo. Už tokius darbus tekdavo kitiem net ricinos pripilti. Paskui reikėjo viešosios vietelės apžiūrėti. Reikėjo net visas kanalizacijos vamzdžių turtas per smulkų sietą prasijoti!

Tuo visos nelaimės dar nepasibaigė. Ne visi aukso ieškotojai buvo paklusnūs. Kitas ieškotojas brangenybę surasti tai suranda, bet ją į savo kišenę įsikiša arba kiton, jau iškapstyton vieton užkasa.

Kartą vidudienį politinio skyriaus raštinėje pats darbymetis. Visi bendradarbiai kaliniai popierėlius rašo susilenkdami. Tik vienas iš jų staiga, toks pilvotas vokietis:

– Brrrrr... brrrr ,. brrrrr... – ima groti.

– Fricai, ar pasiutai, – kas tau pasidarė? – sužiuro į jį kiti kaliniai.

Fricas, visas paraudęs, kažką kelnėse spaudžia. Spaudžia ir groja, – spaudžia ir groja.

– Eėėėėė, Fricai, parodyk, ką tu tenai kelnėse maigai? – kvatojasi feldfebelis Kenigas.

Fricas baisiai nuliūdęs. Labai jam nemalonu. Vargais negalais ištraukia jis iš kelnių kišenės laikrodį žadintuvą.

– Liurbi tu, liurbi, – linguoja galva Kenigas, – žalią trikampį nešioji, o net laikrodžio nemoki padoriai pavogti!

Tai buvo Kenigas. Visi pasityčiojo Frico liurbiškumu – tuo visa ir pasibaigė. Tačiau kiti feldfebeliai. šitokiais reikalais buvo kitokios nuomonės. Jie ėmė aukso rinkėjus gaudyti. Ėmė juos kratyti. Ėmė juos lazdomis tvatyti ir brangenybes iš jų išmušinėti. Ėmė vaikščioti tais keliais, kuriais aukso rinkėjai vaikštinėjo. Visų kiemų smėlis dar kartą teko sijoti...

Kitas, sietu besijodamas kanalizacijos lobį, radęs auksinį daiktą, ima jį tuojau – ir pats praryja. Vėl tokiam smaližiui valdžia lazdų krečia, ricina vaišina, – kanalizacijos lobis reikia iš naujo sijoti...

Viešpatie, kiek buvo darbo su tomis žydiškomis brangenybėmis! Lageris bent du mėnesius buvo jomis visai pamišęs. Buvo jomis tiek susirgęs, kad visą pasaulį buvo pamiršęs. Pamiršo Berlyną, pamiršo valdžią pamiršo karą... Tiktai pavieniai mizantropai patvoriais valkiojosi ir mefistofeliškai bambėjo: „Vien tik auksas valdo mus...“ Aukso buvo sočiai. Pakako visiem – ir iždui, ir valdžios atstovam, ir katorgininkų aristokratijai, ir dar pavieniam žydam šiek tiek pasiliko.

Visi esesininkai ir katorgininkų prominencija ėmė rašyti auksinėmis plunksnomis, – amerikoniškos, angliškos markės, – „Pelikanus“ nelabai kas beimdavo. Kiti turėjo po dvi, po tris plunksnas. Ir patys turėjo, ir žmonelėm pasiųsdavo. Kokių puikių laikrodėlių lageryje atsirado! Geriausių Šveicarijos firmų, – prima, extra! Kokių dailių žiedų žiedelių, – ir jungtuvinių, ir su briliantais!

Viešpatnusai Zelionkė, tuomet jau vadinamas Štuthofo kunigaikščiu, stačiai milijonierius tapo, – skaičiuojant vokiečių markėmis.

Atvažiavus žydam į Štuthofą, Zelionkė tučtuojau savo gyvenamajame bloke įsteigė auksakalių dirbtuvėlę. Surado meistrą auksakalį ruskelį iš Rygos, surado jam du pagalbininku ir pasodino prie darbo. Juvelyrai į puikybę pasikėlė: jie jau į jokį kitą lagerio darbą nebėjo, – jie dirbo pas patį kunigaikštį! Jie ir lašinius tenai ėdė, ir samagoną lakė. Į eilinį katorgininką jie, būdavo, žiūri iš aukšto, it smakai į karosus. Kurgi ne!

Jie dirbo ne vienam Zelionkei, – jie dirbo ir Chemnicui, ir Majeriui, – perdirbinėjo žydišką auksą. Visi užsakymai ėjo per Zelionkę. Iš smulkesnių esesininkų jie užsakymų nebepriimdavo. Nebent iš kokio gero bičiulio, kuris gero spirito parūpinti galėjo. Praturtėjo Chemnicas, praturtėjo Majeris – už didelius nuopelnus Trečiajam reichui.

Atvažiavo Latvijos žydai. Jų buvo jau mažiau ir jie buvo pakeliui jau šiek tiek apvalyti. Bet ir jie šį bei tą dar turėjo. Auksinė karštligė dar kartą pasikartojo, nors jau nebepasiekdama tokios aukštos temperatūros, kaip pirmą kartą.