Šitokias moteris, klipatas klipatėles, ėmė grūsti į vieną baraką, garsųjį trisdešimtąjį. Ten buvo šiek tiek šiaudų vietomis primėčiota, kaip karvių tvarte. Ant tų šiaudų jos ir guldavo. Šimtakojai po jų žaizdas bėginėjo, bet jos jau nebeturėjo jėgų jiem berankioti. Į tą trisdešimtąjį baraką ėmė varyti moteris iš kitų barakų, susirgusias ar nusilpusias. Jos ėjo, žinodamos, kad eina į neišvengiamą sunkią mirtį. Nepalyginti geriau buvo tom, kurios iš pat pradžios pateko į dujų kamerą. Ten per valandą kitą buvo baigta visos sąskaitos su gyvenimu. Daugiau jom niekas nebeskaudėjo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pavaizduotas trisdešimtasis barakas? Ką reiškia žodžiai „Visa ėjo saviveiklos keliu“ ir ką prie šio skyriaus prideda verkiančios SS prižiūrėtojos scena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.