Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją po lagerį vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio komisija, žinoma, nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamų ligų reikalai, atsidrąsinęs pareiškė:

– Jis turįs komisijai dar šio to parodyti...

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai, tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius. Aplink barakus pakvipo kažkas spirginamas, – ar tiktai ne blakės? – ėmė suverstus šiaudus deginti. Ėmė vežti naujus šiaudus, kimšti naujus čiužinius. Kai kur net lova viena kita buvo atgabenta...

Tačiau trisdešimtasai barakas liko nepaliestas. Jis puikiai pavadavo taip negarbingai susikompromitavusią naująją dujų kamerą, – atliko tą patį darbą savarankiškai ir Trečiojo reicho iždui nekainavo nė pfenigo. Visa ėjo saviveiklos keliu...

Užlagerinėse darbo kolonose padėtis buvo ne visur vienoda, bet beveik visur dar galima šiaip taip pabėgti. Kai kurios tų komandų žmones visiškai iščiulpdavo ir siųsdavo juos stačiai į trisdešimtąjį baraką. Kitose gi komandose, ypač mažesnėse, padėtis buvo visiškai pakenčiama. Ten ne tik niekas nemirdavo, – net ir nesirgdavo.