Štuthofo lagerio ribose vermachtas buvo įsitaisęs savo sandėlius. Jis pareikalavo sandėlių reikalui pusantro tūkstančio darbininkių. Jam davė žydes. Vermachtas, jas priimdamas, gerokai išprausė jas pirtyje, aprengė palyginti gerais šiltais drabužiais, apgyvendino jas savo barakuose, nors ir to paties lagerio ribose, ir valgydino iš savo virtuvės. Šitos žydės, palyginti su kitomis, buvo tikros aristokratės. Per visą laiką nemirė iš jų nė viena. Bet tokių laimingųjų buvo vos pusantro tūkstančio, viso gi lageryje žydžių buvo apie 35 tūkstančius, ir jos visos buvo pasmerktos mirti, – na, kaip ir visi kiti politiniai kaliniai. Šis sprendimas iki galo įvykdyti esesininkam nepavyko.
Žydžių darbo komandom, vėliau – ir visų kitų moterų komandom tvarkyti buvo atsiųstas visas būrys moterų esesininkių. Daugiausia tai vis 20– 25–30 metų mergaitės, vokietės, matyti, tam reikalui sumobilizuotos. Tiktai iš Rygos metų pabaigoj atsievakavo dvi senesnio amžiaus esesininkės, storos kaip drambliai. Lakė jos degtinę kaip seni vežėjai, o keikės – dar biauriau negu vyrai esesininkai...
Iš viso, tos esesininkės mergužėlės lageryje turėjo labai nekokį vardą: jos nukonkuruodavo kariškas našles ir gyvanašles... Lazdų kalinėm daužyti jos neturėjo, – jos turėjo tokius siaurus aštrius diržiukus tam reikalui, – diržiukais jos valdydavo minias. Žinoma, nepatingėdavo ir letena užvažiuoti per valgomąją kūno dalį, – moteries vardą jos pačios nelabai brangino. Bet ir jos – ne visos buvo tokios lakūdros ir mušeikos. Atsirasdavo ir jų tarpe padorių mergaičių, dėl savo padėties kentėjusių ne mažiau negu kiti kaliniai...
Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę, rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.
– Kas atsitiko, mergaite, – sakau, – gal aš galiu kuo padėti?
– Neeeee... – pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai, – Viešpatie, Viešpatie...
Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai esą jų gaila – ir niekuo negalinti padėti...
Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pavaizduotas trisdešimtasis barakas? Ką reiškia žodžiai „Visa ėjo saviveiklos keliu“ ir ką prie šio skyriaus prideda verkiančios SS prižiūrėtojos scena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.