Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę, rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.
– Kas atsitiko, mergaite, – sakau, – gal aš galiu kuo padėti?
– Neeeee... – pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai, – Viešpatie, Viešpatie...
Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai esą jų gaila – ir niekuo negalinti padėti...
Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kaip pavaizduotas trisdešimtasis barakas? Ką reiškia žodžiai „Visa ėjo saviveiklos keliu“ ir ką prie šio skyriaus prideda verkiančios SS prižiūrėtojos scena?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Trisdešimtasis barakas aprašomas be juoko: į jį suvaromos išsekusios moterys, kurioms niekas nei gydymo, nei maisto neduoda, ir jos miršta viena šalia kitos. Kai kalinys gydytojas drąsiai parodo baraką komisijai, niekas nepasikeičia, o pasakotojas karčiai rašo, kad barakas atliko dujų kameros darbą „saviveiklos keliu“: eufemizmas atskleidžia sistemos cinizmą. Verkianti jauna esesininkė, negalinti padėti išvežamoms moterims, rodo, kad net sistemos tarnai kartais mato žmones. Pasakotojas jos gailisi, ir tai dar vienas jo žmoniškumo ženklas.
Rašiniui: Žmogaus vertėIronijaDora
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.