Susirenka nuogų moterų būrių būriai, – bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, jom drabužėlius dalina. Po lengvą menką suknelę su šešiakampe žvaigžde ant krūtinės ir nugaros. Suknelės – nelygios, bet moterys nelygios dar labiau: viena plona, kita – kaip kubilas; viena menkutė, mažutėlė, kita – kaip žardas. Bet sukneles berniokai dalina jom iš eilės, neatsižiūrėdami moterų ūgio ir suknelių talpumo. Gavusi didesnę suknelę, tuoj nupiauna jos gabalą ir atsarginių dalių pasidaro. Gavusi mažą suknelę, – taip ir vaikštinėja pusplikė. Bernužėliai, bibelforšerio vadovaujami, nuo jų pagaliais vos atsigina.

Netrukus iš moterų buvo pradėta sudarinėti įvairios darbo komandos. Iš senų, paliegusių, sergančių moterų – komanda į dujų kamerą – keliaut pas Abraomą. Iš sveikųjų – į įvairius užmiesčius, į dinamito fabrikus, daugiausia gi – apkasų kasti ir aerodromų tvarkyti. Išvažiuojančiom į darbus moterim buvo išduodami kiek geresni drabužiai, lageryje pasilikusios – ir toliau klampinėjo pusnuogės. Barakuose susikimšimas buvo baisus; kokie nors higieniški sumetimai buvo tolima, savo amžių atgyvenusi pasaka.

Vėlų rudenį daugelis tų užmiestinių komandų ėmė grįžti iš darbų. Į darbus išėjo visos sveikos, – ligonių neėmė. Iš darbų grįžo klipatos klipatėlės, vos pavelkančios žaizdotas pamėlynavusias kojas, visos sulinkusios, sunykusios. Jos buvo tokios sulysusios, kad atrodė, jog jos visos eidamos barška kaip kaulai, sumesti į maišą ir tempiami per stambių akmenų grindinį.

Šitokias moteris, klipatas klipatėles, ėmė grūsti į vieną baraką, garsųjį trisdešimtąjį. Ten buvo šiek tiek šiaudų vietomis primėčiota, kaip karvių tvarte. Ant tų šiaudų jos ir guldavo. Šimtakojai po jų žaizdas bėginėjo, bet jos jau nebeturėjo jėgų jiem berankioti. Į tą trisdešimtąjį baraką ėmė varyti moteris iš kitų barakų, susirgusias ar nusilpusias. Jos ėjo, žinodamos, kad eina į neišvengiamą sunkią mirtį. Nepalyginti geriau buvo tom, kurios iš pat pradžios pateko į dujų kamerą. Ten per valandą kitą buvo baigta visos sąskaitos su gyvenimu. Daugiau jom niekas nebeskaudėjo.

Visai kas kita – trisdešimtojo bloko pilietės. Sunkus darbas, badas ir šaltis iščiulpė jų jėgas, sužalojo jų organizmą. Ir dabar jos turėjo iš bado žaizdose mirti! Trisdešimtajame barake ne tik niekas tų moterų negydė, – gydyti jos tenai buvo neįmanoma, – niekas jom tenai ir valgyti nedavė: manykitės, kaip išmanote, graužkite viena kitą. Visų tenai esančių moterų interesas vienas tebuvo – kiek galint greičiau mirti, tik ne visom tai pasisekdavo. Vienos mirdavo, kitos vis dar gyvos buvo. Mirdavo viena ant kitos, net ant gyvos nugriuvusi. – gyvoji nebeturėjo jėgų nei numirėlei pastumti, nei iš po jos išlįsti. Ne visos gyvosios ir paropoti begalėdavo. Retkarčiais kiek pajėgesnės gyvosios dar įstengdavo negyvėles ištempti pro duris, išmesti į kiemą, bet dažnai jos ir tai padaryti nebepajėgdavo. Kiek paropodavo nuo numirėlės į šalį, ir pačios mirdavo. Taip ir gulėjo tenai lavonai, pavieniui ir krūvomis, laukdami, kol lavonų vežikai užeis ir išveš juos į krematoriumą ar į dervos duobę. 1944 metų pabaigoj – 1945 pradžioj šis barakas ir buvo vyriausias numirėlių gamintojas, duodavęs per dieną 200–300 lavonų. Tame barake siautė įvairiausios epidemijos – visų trijų rūšių šiltinė, difteritas, dizenterija, skarlatina – ir dar galas žino kas tenai. Apkrečiamos sunkios ligos pasirodė ir kituose žydžių gyvenamuose barakuose. Iš ten jos persimetė į vyrų lagerį, – pas vyrus ligas atnešė įvairūs kaliniai donžuanai, nuslinkdavę pas alkanas moteris pavakariais ir dieną. Ėmė visom šiltinėm sirgti vyrai. Ėmė sirgti ir mirti ir esesininkai. Dėmėtąja šiltine susirgo net pats Chemnicas, o jo vienas pavaduotojas – net mirė. Lageriui buvo paskelbtas karantinas neaprėžtam laikui, bent – kol visos žydės išmirs, o jų vis dar keliolika tūkstančių buvo. Padėtis pasidarė beviltiška.

Kartą 1944 metų pabaigoj atvyko į lagerį iš Berlyno kažkokia sanitarinė komisija. Visi klipatos buvo suvaryti į nuošalų baraką, tenai uždaryti ir stropiai saugomi, kad neišropotų. Komisiją po lagerį vedžiojo pats Heidelis ir rodė tai, kas buvo rodytina. Žydžių lagerio komisija, žinoma, nematė. Komisijos darbui pasibaigus, vienas kalinys gydytojas, kuriam buvo pavesta apkrečiamų ligų reikalai, atsidrąsinęs pareiškė:

– Jis turįs komisijai dar šio to parodyti...

Lagerio gydytojas Heidelis paraudo visas it keptas vėdaras, bet priešintis negalėjo. Tasai gydytojas kalinys komisiją nuvedė stačiai į trisdešimtąjį baraką. Komisija, atsidūrusi tenai, tiktai užsiėmė nosį ir pirštų galais stypino lauk. Komisijai išvažiavus, Heidelis su savo pagalbininkais esesininkais kelias dienas vaikštinėjo aplink žydžių gyvenamus barakus, į vidų įeiti, matyti, nedrįsdamas. Pasibaigus jo vaikščiojimam, ėmė atidarinėti barakų langus ir vėdinti patalpas. Ėmė mesti lauk iš barakų šiaudus, kratyti čiužinius. Aplink barakus pakvipo kažkas spirginamas, – ar tiktai ne blakės? – ėmė suverstus šiaudus deginti. Ėmė vežti naujus šiaudus, kimšti naujus čiužinius. Kai kur net lova viena kita buvo atgabenta...

Tačiau trisdešimtasai barakas liko nepaliestas. Jis puikiai pavadavo taip negarbingai susikompromitavusią naująją dujų kamerą, – atliko tą patį darbą savarankiškai ir Trečiojo reicho iždui nekainavo nė pfenigo. Visa ėjo saviveiklos keliu...

Užlagerinėse darbo kolonose padėtis buvo ne visur vienoda, bet beveik visur dar galima šiaip taip pabėgti. Kai kurios tų komandų žmones visiškai iščiulpdavo ir siųsdavo juos stačiai į trisdešimtąjį baraką. Kitose gi komandose, ypač mažesnėse, padėtis buvo visiškai pakenčiama. Ten ne tik niekas nemirdavo, – net ir nesirgdavo.

Štuthofo lagerio ribose vermachtas buvo įsitaisęs savo sandėlius. Jis pareikalavo sandėlių reikalui pusantro tūkstančio darbininkių. Jam davė žydes. Vermachtas, jas priimdamas, gerokai išprausė jas pirtyje, aprengė palyginti gerais šiltais drabužiais, apgyvendino jas savo barakuose, nors ir to paties lagerio ribose, ir valgydino iš savo virtuvės. Šitos žydės, palyginti su kitomis, buvo tikros aristokratės. Per visą laiką nemirė iš jų nė viena. Bet tokių laimingųjų buvo vos pusantro tūkstančio, viso gi lageryje žydžių buvo apie 35 tūkstančius, ir jos visos buvo pasmerktos mirti, – na, kaip ir visi kiti politiniai kaliniai. Šis sprendimas iki galo įvykdyti esesininkam nepavyko.

Žydžių darbo komandom, vėliau – ir visų kitų moterų komandom tvarkyti buvo atsiųstas visas būrys moterų esesininkių. Daugiausia tai vis 20– 25–30 metų mergaitės, vokietės, matyti, tam reikalui sumobilizuotos. Tiktai iš Rygos metų pabaigoj atsievakavo dvi senesnio amžiaus esesininkės, storos kaip drambliai. Lakė jos degtinę kaip seni vežėjai, o keikės – dar biauriau negu vyrai esesininkai...

Iš viso, tos esesininkės mergužėlės lageryje turėjo labai nekokį vardą: jos nukonkuruodavo kariškas našles ir gyvanašles... Lazdų kalinėm daužyti jos neturėjo, – jos turėjo tokius siaurus aštrius diržiukus tam reikalui, – diržiukais jos valdydavo minias. Žinoma, nepatingėdavo ir letena užvažiuoti per valgomąją kūno dalį, – moteries vardą jos pačios nelabai brangino. Bet ir jos – ne visos buvo tokios lakūdros ir mušeikos. Atsirasdavo ir jų tarpe padorių mergaičių, dėl savo padėties kentėjusių ne mažiau negu kiti kaliniai...

Kartą pavakary grįžtu iš darbo į savo baraką. Keliu nuo traukinėlio ateina viena uniformuota SS mergužėlė. Tokia geltonplaukė, apskritaveidė. Eina jinai nusiėmusi esesišką kepurę, rankas beviltiškai nudilbinusi, ir verkia bliauna paspringdama. Pagailo man tos taip graudžiai verkiančios mergaitės.

– Kas atsitiko, mergaite, – sakau, – gal aš galiu kuo padėti?

– Neeeee... – pro ašaras kukčiodama nutęsė jinai, – Viešpatie, Viešpatie...

Verkdama išpasakojo man jinai, kad turėjusi palydėti į stotį žydžių transportą, suvargusių tokių... Ji nežinanti, kur jos važiuoja. Ji niekuo negalinti jom padėti. Ir jai taip baisiai esą jų gaila – ir niekuo negalinti padėti...

Mergaitė dingo savo barake teberaudodama.

LII. Išsigimė visi velniai

Į 1944 metų pabaigą ėmė vis aiškiau ir aiškiau pasireikšti lagerio išsigimimo požymiai.

Kol dar kovos vyko kažkur toli už Rytprūsių sienų, mūsų esesininkai buvo tvirti dvasioje ir nepalenkiami kūnu. Jie šventai pasitikėjo Hitlerio apvaizda ir mūsų žydžių iškastais pasienio apkasų grioviais. Karo veiksmam ėmus persimesti per sieną, net ir drąsiausiųjų kalinių atžvilgiu esesininkų nuotaika ėmė kristi it lašelis iš nosies.

Teisybė, esesininkų tarpe buvo jau ne vienas toks, kuris dar viduvasary ėmė kalbėti, kad karas jau prakištas, ir be paliovos pradėjo lakti degtinę Kadangi lageryje akių gydytojo specialisto nebuvo, Heidelis paskiriem kaliniam leisdavo savo lėšomis važiuoti į Gdanską, kad juos tenai apžiūrėtų specialistai. Man akys jau vienuolika mėnesių be paliovos skaudėjo. Heidelis leido ir man pasivažinėti į Gdanską, – net tris kartus nuvažiuoti.

Man buvo leista važiuoti civiliniais drabužiais, ant kurių tik maži katorgininko požymėliai tebuvo prisiūti, – tų ženklelių reikšmės nežinąs negalėjo žinoti, kas per paukštis ir aš esu.

Lydi mane specialus esesininkas palydovas, su kuriuo drauge ir traukinėlyje sėdime, ir pypkeles traukiame, ir šnekučiuojamės it seni bičiuliai.

Gdansko akių klinikos vedėjas – profesorius, sužinojęs, kas aš esu, tyrinėja mano akis pusantros valandos, bičiuliškai kolegiškai šnekasi, visai nekreipdamas dėmesio, kad už durų eilės laukia visas būrys vokiečių, kurių tarpe kiti net su partijos ženkleliais ant krūtinės, nekreipdamas dėmesio į tai, kad mano palydovas liko prie durų stovėti, – kad jo niekas ne tik atsisėsti nepakvietė, – niekas jam ir gero žodelio nepratarė.

Mano palydovui buvo įsakyta stropiai sergėti, kad aš po miestą nesivalkiočiau, su niekuo nesusitikčiau ir nekalbėčiau, – sėdėčiau kur nors uždarytas nuo traukinio iki traukinio.

Iš klinikos mudu su palydovu nudrožėme stačiai į... Ratskeller – geriausių Gdanske pietų valgyti, kur valgo aukštoji miesto valdininkija. Mano palydovas turėjo maisto kortelių, o aš – pinigų. Jis gerai žinojo, kad man pinigai turėti yra griežtai draudžiama. Bet jo akivaizdoje aš mokėjau savo pinigais ir už pietus, ir už alų, kurio mandagios padavėjos mudviem nesigailėjo. Paskui apėjome dar kokias septynias smukles, bebandydami alaus rūšį ir vyno beieškodami. Aš to vyno jau būčiau slaptai gavęs pas vieną smuklininką, Gdansko miesto tarybos narį, pilvūzą tokį su partijos ženklu, bet visą reikalą pagadino mano palydovas. Kai tik jį smuklininkas pamatė – visas pažaliavo iš baimės. Kaipgi aš jį galėjau įtikinti, kad ir šis esesininkas vyno nori, ir išgėręs – nesikandžioja? Kad jis vyno nori – smuklininkas tikėjo, bet kad jis nesikandžioja, – ne, jis tokiais dalykais patikėti negalėjo!

Kitą kartą važiuoju Gdanskan su kitu esesininku.

Pasilikę dviese, šnekučiuojamės politiniais reikalais visiškai laisvai, – ne visai kvailo berno būta. Privažiavus Gdanską, sako jis man:

– Aš paleisčiau po miestą tave vieną vaikščioti, bet gali kas nors kartais tavęs dokumentų paklausti. Įtars, kad iš lagerio pabėgai, – tuomet ir tau, ir man bus blogai. Geriau vaikščiokim kartu.

Vaikštom mudu po Gdanską, apžiūrinėjam visas miesto įžymybes. Užeinam į vieną smuklelę, į kitą... Vienoj tuščioj smuklelėj prie mūsų prikimba smuklininkas su politika – tuomet kaip tiktai buvo prasidėjęs sąjungininkų desantas Normandijoje.

– Mano nuomone, – mušasi į krūtinę smuklininkas, – labai gerai padaryta, kad leido anglam ir amerikiečiam išlipti į sausumą. Mano nuomone, kam mum plaukti pas juos jų mušti, jeigu galima palaukti, kol jie patys čia plauks, ir mes čia juos išmušime!

– O taip, – pritaria palydovas, – tegu tiktai jie priveža daugiau savo kariuomenės! Mes čia juos visus ištašysim – ir karas bus baigtas!

– Bet, mano nuomone, – kryžiavojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, reikėtų užimti ir anglų salos... Iš jų visuomet mum visokios nelaimės eina...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – mes visus anglus iš salų sugrūsime į jūrą. Nė vieno anglo saloje nepaliks. Tegu prilaka visi, niekšai tokie. Kad jų veislės nepaliktų!

– Bet, mano nuomone, – toliau sketeriojasi smuklininkas, – pabrėžiu, mano asmene nuomone, dėl mūsų nelaimių visų kalčiausi yra žydai, pabrėžiu, mano asmene nuomone...

– O taip, – pritaria mano palydovas, – žinoma, vis tie žydai. Mes visus pasaulio žydus surinksim. Visus iškarsim. Ant šakių pakratysim.

Ir varo gi jiedu šitokią politiką, – kad juos kur uošvė raitoji! Vienas kriokia, kitas gargaliuoja. Vienas kala, kitas zalatija. Man beklausant jųdviejų kalbos, darosi šilta ir akyse marga.

„Ot, po velnių, tai įkritau it blusa į sirupą, – galvoju sau, seilę rydamas, – su šitokiu kvailu velniu palydovu taip atvirai kalbėjaus! Juk dabar aš jau galutinai baigtas! Tai kas, kad liudininkų nebuvo, – valdžios akyse vis tiek bus jo teisybė, ne mano, o jis gi viską dabar papasakos valdžiai!“ Užmokėjęs už alų, išėjau iš smuklės it tarakonų graužiamas.

– Ar girdėjai, ką aš su smuklininku kalbėjau? – klausia manęs palydovas.

– Buvo tai senas tamstos pažįstamas? – nežinodamas ką atsakyti, savo rėžtu klausiu palydovo.

– Ne! Pirmą kartą matau jį. Iš viso, aš pirmą kartą savo gyvenime dabar buvau jo prakeiktoje smuklėje...

– Tai aš visiškai nesuprantu tamstos kalbos prasmės, – vėl išspruko man neatsargus žodis.

– O kaipgi aš su juo kitaip galėjau kalbėti? – pyktelėjęs atrėžia jis man. – Aš esu SS uniformoje, jis manęs bijo, kitaip negali kalbėti. O aš – iš kurgi aš galiu žinoti, koks velnias jisai yra, tas kiaulė?! – visiškai piktai nusikeikė palydovas.

Toliau su manimi jis vėl protingai kalbėjo.

Trečią kartą trečias mano palydovas nuvedė mane Gdansko priemiesty pas savo uošvę, – kas taip pat labai griežtai prieštaravo visiem valdžios įsakymam ir draudimam. Nuvedė jis mane ir pasodino kambary palei pečių, – va, čia sėdėk, – pasakė jis man.

Sėdaus ir sėdžiu palei tą jo uošvės pečių, – ką gi daugiau darysi nesėdėjęs. Sėdžiu aš tenai valandą, sėdžiu kitą, sėdžiu trečią kaip elgeta, tiktai poterių nekalbėdamas. Nė krust iš vietos. Nuobodu. Pikta. Jis su savo uošve kažką tenai šurum-burum, o man – pečius tiktai? Kol gi aš čia, po velnių, sėdėsiu?!

Pagaliau palydovo uošvė atneša ir padeda man ant stalo duonos lėkštę ir gerą pusdubenį sriubos. Makaronai! Piene virti! Pasiuto?

– Še, valgyk, kad sveikas būtum, – sako man palydovo uošvė, tokia stambi, plati moteris su purvina prijuoste.

Kertu aš tą sriubą, net ausys lepsi. Puikūs makaronai, nieko nepadarysi! Po velnių!

Mano širdis iš karto sentimentali pasidarė.

Praslinkus dar keliom minutėm, plačioji uošvė vėl įsvyruoja į kambarį. Šį kartą atneša lėkštę, pilną bulvių ir šviežios kiaulienos! Aš net išsižiojau iš nustebimo, – tikrai, boba pasiuto!

– Valgyk į sveikatą, – sako ji man, – mes ūkininkai. Turim dar. Mūsų nenuskriausi...

Purtau šviežią kiaulieną su bulvėm, – karališki pietūs!

Plačioji uošvė įsėlina trečią kartą. Šį kartą ji slenka patylomis, apsidairydama, ar žentas nemato.

Tsssss... – šnabžda ji man, prisikišusi pirštą prie lūpų. Prilingavo prie manęs, prisišliejo.

– Pasakyk, kaip pas jus tenai... lagery... ar tikrai taip baisu, kaip čia žmonės pasakoja? O kaip elgias tenai mano žentas?.. Neskriaudžia jūsų?..

Aš – ką gi, – prisikirtęs tokių karališkų pietų, kur čia geraširdę moterėlę begraudinsiu!

– Ne, – sakau, – žentas kaip visi žentai: nieko pikta nedaro.

Ir tikrai, jos žentas nebuvo blogas. Niekas juo nesiskųsdavo. Pagaliau jis buvo tiktai eilinis kareivis, jokių aukštesnių pareigų neturėjo, – neturėjo ir progos savo temperamentui parodyti.

– O, vargas, vargas! – dūsavo moterėlė, – kuo gi jis kaltas! Paėmė, mobilizavo kaip kareivį... Kur paskyrė, ten turi būti... Kur žmogus pasidėsi?.. Tiktai jam nieko nesakyk!

Pamatęs pro praviras duris kitame kambaryje radijo aparatą, sakau jai:

– Dabar per radiją skaito vokiečių štabo pranešimą apie karo veiksmus, – ar nebūtų galima pasiklausyti?

– Oi, ne, ne, ne! – ėmė ji kratytis abiem rankom, – tai politika! Mes politikos iš tolo bijome!

Trečiojo reicho piliečiai bijo per nuosavą radiją net savo štabo pranešimo klausytis! Vargšai, vargšai!

Metų pabaigoje ir pačiame lageryje drausmė ėmė šliaužti velniop. Majeris lageryje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Savo vieton atsiųsdavo vis tą avinėlį nekalčiausią, tą savo pavaduotoją kapitoną Cetę, kuris apie lagerio reikalus vis dar nieko neišmanė ir nemokėjo jokio įsakymo duoti. Jis tiktai retkarčiais pagraibydavo po kišenes grįžtančių iš darbo kalinių – tuo jo visa administracinė išmintis ir pasibaigdavo.

Tuo tarpu Zelionkė iš kalinių tarpo paskyrė du prityrusiu banditu lagerio policininkais. Parišo jiem dryžuotus raikščius per rankoves, davė po stambų bizūną ir paleido juodu į lagerį „tvarkos daryti“ Jiedu buvo tiesioginiai Zelionkės padėjėjai ir pavaduotojai, oficialiai pripažinti, plėšimo ir mušimo reikalu, – Zelionkės galybė dar labiau išaugo.

Po Naujų metų susisiekimas su moterų barakais visiškai palengvėjo. Ne tik ilgiausius vieni kitiem laiškus laisvai rašė, – net ir vakaruškas suruošdavo, – moterų barakai ūžte ūždavo.

Iš sandėlių skubos keliu ėmė dingti visokie daiktai. Pirmoje eilėje esesininkai ėmė tempti iš sandėlių kalinių lagaminus ir geresnius civilinius drabužius. Ėmė apsirūpinti visokiem atvejam. Paskui esesininkus ėmė tais pačiais dalykais rūpintis ir kaliniai. Daugiausia civiliniais drabužiais. Lagaminų nebeliko. Ėmė gaminti juos DAW dirbtuvės, ėmė siūti kelionės maišus. Valdžia ėmė pakuotis daiktus ir brangenybes. Pirmoji pradėjo dokumentus viešai deginti ligoninė. Ja tučtuojau pasekė politinis skyrius, kiemo pakrašty pleškindamas savo dokumentėlius ir byleles.

Po lagerį sklido įvairiausi gandai. Visiem aišku buvo, kad šiokia ar tokia lagerio evakuacija yra neišvengiama ir kad ji įvyks labai greit. Bet – kur, kada tai įvyks – niekas nežinojo. Vieni manė, kad pėsčiomis reikės eiti apie keturis šimtus kilometrų. Kiti tikino, kad paskutinį momentą kaliniai bus paleisti, bent politiniai. Treti – traukė pečiais, kreipdami dėmesį į statines, vežamas prie kalinių gyvenamų blokų, dervos pripilamas.

– Et, – sakė jie, – pamatysite, padegs naktį gyvenamus barakus, sučirškins mus visus gyvus. Kas bandys nedegti – iššaudys kaip kurapkėles...

Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti.

Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Majeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, – jokio atsakymo negavo.