– Pasakyk, kaip pas jus tenai... lagery... ar tikrai taip baisu, kaip čia žmonės pasakoja? O kaip elgias tenai mano žentas?.. Neskriaudžia jūsų?..

Aš – ką gi, – prisikirtęs tokių karališkų pietų, kur čia geraširdę moterėlę begraudinsiu!

– Ne, – sakau, – žentas kaip visi žentai: nieko pikta nedaro.

Ir tikrai, jos žentas nebuvo blogas. Niekas juo nesiskųsdavo. Pagaliau jis buvo tiktai eilinis kareivis, jokių aukštesnių pareigų neturėjo, – neturėjo ir progos savo temperamentui parodyti.

– O, vargas, vargas! – dūsavo moterėlė, – kuo gi jis kaltas! Paėmė, mobilizavo kaip kareivį... Kur paskyrė, ten turi būti... Kur žmogus pasidėsi?.. Tiktai jam nieko nesakyk!

Pamatęs pro praviras duris kitame kambaryje radijo aparatą, sakau jai:

– Dabar per radiją skaito vokiečių štabo pranešimą apie karo veiksmus, – ar nebūtų galima pasiklausyti?

– Oi, ne, ne, ne! – ėmė ji kratytis abiem rankom, – tai politika! Mes politikos iš tolo bijome!

Trečiojo reicho piliečiai bijo per nuosavą radiją net savo štabo pranešimo klausytis! Vargšai, vargšai!

Metų pabaigoje ir pačiame lageryje drausmė ėmė šliaužti velniop. Majeris lageryje rodėsi vis rečiau ir rečiau. Savo vieton atsiųsdavo vis tą avinėlį nekalčiausią, tą savo pavaduotoją kapitoną Cetę, kuris apie lagerio reikalus vis dar nieko neišmanė ir nemokėjo jokio įsakymo duoti. Jis tiktai retkarčiais pagraibydavo po kišenes grįžtančių iš darbo kalinių – tuo jo visa administracinė išmintis ir pasibaigdavo.

Tuo tarpu Zelionkė iš kalinių tarpo paskyrė du prityrusiu banditu lagerio policininkais. Parišo jiem dryžuotus raikščius per rankoves, davė po stambų bizūną ir paleido juodu į lagerį „tvarkos daryti“ Jiedu buvo tiesioginiai Zelionkės padėjėjai ir pavaduotojai, oficialiai pripažinti, plėšimo ir mušimo reikalu, – Zelionkės galybė dar labiau išaugo.

Po Naujų metų susisiekimas su moterų barakais visiškai palengvėjo. Ne tik ilgiausius vieni kitiem laiškus laisvai rašė, – net ir vakaruškas suruošdavo, – moterų barakai ūžte ūždavo.

Iš sandėlių skubos keliu ėmė dingti visokie daiktai. Pirmoje eilėje esesininkai ėmė tempti iš sandėlių kalinių lagaminus ir geresnius civilinius drabužius. Ėmė apsirūpinti visokiem atvejam. Paskui esesininkus ėmė tais pačiais dalykais rūpintis ir kaliniai. Daugiausia civiliniais drabužiais. Lagaminų nebeliko. Ėmė gaminti juos DAW dirbtuvės, ėmė siūti kelionės maišus. Valdžia ėmė pakuotis daiktus ir brangenybes. Pirmoji pradėjo dokumentus viešai deginti ligoninė. Ja tučtuojau pasekė politinis skyrius, kiemo pakrašty pleškindamas savo dokumentėlius ir byleles.

Po lagerį sklido įvairiausi gandai. Visiem aišku buvo, kad šiokia ar tokia lagerio evakuacija yra neišvengiama ir kad ji įvyks labai greit. Bet – kur, kada tai įvyks – niekas nežinojo. Vieni manė, kad pėsčiomis reikės eiti apie keturis šimtus kilometrų. Kiti tikino, kad paskutinį momentą kaliniai bus paleisti, bent politiniai. Treti – traukė pečiais, kreipdami dėmesį į statines, vežamas prie kalinių gyvenamų blokų, dervos pripilamas.

– Et, – sakė jie, – pamatysite, padegs naktį gyvenamus barakus, sučirškins mus visus gyvus. Kas bandys nedegti – iššaudys kaip kurapkėles...

Visokie gandai plito juo labiau, kad valdžia uždraudė lageriui laikraščius gauti. Joks paštas, jokie laiškai, jokie siuntiniai nebeateidavo. Visi radijo aparatai iš visur buvo surankioti ir nežinia kur nukišti.

Nejauku pasidarė. Niekas nieko tikra nežinojo. Nežinojo net Majeris. Kelis kartus skubos keliu klausė aukštesnės valdžios, kas daryti, kur ir kaip evakuotis, – jokio atsakymo negavo.

Mūsų lietuviškasai blokas 1944 metais gaudavo palyginti daug siuntinių. Mum buvo prisiųsta iš namų įvairių daiktų – skalbinių, puloverių, batų, drabužių, rūkalų, įvairaus maisto atsargų, – visa tai labai gaila buvo palikti. Nežinia gi, kur iškeliausi, kur kokią nakvynėlę gausi! Juo labiau, kad valdžia įsakė ruoštis kelionėn, pasiimti skalbinių pamainą ir antklodes, kas kokias turi.

Kadangi buvo gili žiema, nutarėm pasidirbdinti rogutes, – vešim savo lobį, kas ką turim! Ką gi žinai, – gal Lietuvoje per karo veiksmus supleškėjo visa, ką turėjai, – gal tenai gi nieko neberasi?

Pasidirbdinom rogutes. Kas – vienas, savo rizika. Kas – po du, po tris susidėję. Padarėme repeticiją, kaip vešimės. Visa ėjo kuo puikiausiai. Mūsų pavyzdžiu pasekė ir kiti blokai, – prisidirbdino rogučių. Valdžia matė mūsų darbą, bet niekas nebeklausė, nei iš kur mes ėmėm medžiagą, nei kaip ir kur pasidirbdinome. Visa buvo dabar ir valdžiai vis tiek pat.

Raudonoji armija jau paėmė Elbingą. Kai kurios žydės, dirbusios tenai buvo sugrąžintos pėsčios į Štuthofą. Kitos, kur silpnesnės, buvo paliktos pakeliui, – ir jos paskui vienos pačios be palydovų šiaip taip atkulniavo į lagerį.

Elbingas gi už trijų dešimčių penkių kilometrų nuo Štuthofo. Dienomis lėktuvai padangę raižo. Naktimis – Gdanską ir Gdynę tratina. Girdėti tolimos artilerijos veiksmai. Dunda žemė nuo pabūklų. Dangus raudonuoja.

Tačiau įsakymo evakuotis vis dar nėra ir nėra!

Pesimistai ir skeptikai triumfuoja:

– O ką, – ar ne mūsų teisybė?! Jokios evakuacijos nebus. Matote, jau visur pilnos statinės dervos. Sušutins mus. Iššaudys mus. Dujomis išnuodys ir padegsi

Nerimastis auga. Sargyba aplink lagerį padidinta. Kulkosvaidžiai stovi nebe tik bokštuose, bet ir ant kalnelių, visiem takam takeliam apšaudyti. Visiškai panašu į velniavą.