Nusiritę nuo kelto, pakrikome po visą kalinių minią. Mūsų blokas iširo. Mes tapome vėl eiliniai katorgininkai, – tokie pat, kaip ir visi kiti.

Plentais ir vieškeliais mum eiti negalima, – visa tai rezervuota kariuomenės ir vokiečių bėglių reikalam. Mus varo šunkeliais, – užpustytais, sniego užverstais. Pusnys ir pusnys. Sniego dažnai iki juostos. Sargybinių ir šunų apstotus varo mus smarkiais žingsniais. Eiti baisiai sunku. Vis reikia laikytis krūvoj, atsiliekantiem nuolat reikia per sniegą bėgti. O krūvoje eiti taip pat neįmanoma, – vargiai gyvi kaliniai eidami svyruoja, kits kitą stumdo, kits kitam ant kulnų lipa...

Mūsų kolonos viršininkas SS feldfebelis Bratkė [Bratke] bliauna it pasiutęs bulius ir nuolat į orą iš revolverio šaudo. Nusipenėjęs tas Bratkė toksai, keturių dešimčių penkių metų vyras, su žema kakta ir plačiais žandais, iš prigimimo – policininkas. Fizinės jėgos – milžiniškos. Žygiuoti jis gali kaip lokomotyvas. Todėl ir kitus taip varo. Penkias minutes pasilsėti jis duoda tiktai po dviejų valandų kelionės, ir vėl – toliau ir toliau. Po penkių tokio padūkusio maršo valandų, jau pavakary, pusvalandis poilsio. Kas turi maisto atsargos, bando užkandžiauti; kas neturi, penkis pirštus čiulpia. Mano ligota širdis jau streikuoja, aš valgyti nė nenoriu, užtai mano abchazas su imeretinu kerta mano lašinius, ausis pakratydami. Po pertraukos – vėl tas pat pasiutimas. Gena kaip gyvulius į skerdyklą. Net palydovai esesininkai keikias. Ir jie, drauge su savo šunimis jau iškišę liežuvius, šlepsi.

Sutemo. Visiškai tamsu pasidarė. Patekome į tuščią plentą. Eiti lengviau, bet taip sunku laikytis ant kojų, – baisiai slidu. Ir taip šalta, šalta. Per daug mes jau pavargę, kad ir ėjimas sušildyti galėtų. Pradėjo pliaukšėti palydovų revolveriai. Čia – pykšt, čia – pykšt: pribaigia pavargėlius, nebegalinčius toliau eiti.

– Na, ir velniai! – dairaisi žmogus, ar koks revolveris į tave dar netaiko...

Staiga šalia manęs atsiranda vienas esesininkas. Prakalba lietuviškai.

– Nagi, – sakau, – iš kur lietuviškai moki?

Esesininkas suminėjo visus koliojimos žodžius, kuriuos tiktai mokėjo. Jis esąs lietuvis nuo Kybartų. Šaltkalvis Šešelga. Prieš trejus metus jį Kybartuose pagavę vokiečiai esesininkai ir išvežę į darbus Vokietijoje. Jis iš darbo bėgęs, jį pagavę ir pasodinę į kalėjimą. Išlaikę tenai šešis mėnesius, o iš kalėjimo atvarę stačiai į SS kareivines, apmovę SS uniforma ir padarę esesininku. Visą laiką jis plūkęsis aplink Gdanską, o dabar jį atvarę į lagerį kaliniam lydėti.

– Ar tau nedraudžiama gi su kaliniais kalbėti?

– Žinoma, draudžiama. Bet dabar tamsu. Tie šunes nemato.

– Bet kad jau perdaug atvirai tu su manim kalbi... Nebijai?

– Žinau, kas tamsta esi... Pažįstu iš raštų...

Šešelga jau buvo pakeliui susipažinęs ir su kitais lietuviais, mūsų bloko nariais.

Tiktai apie dešimtą valandą vakare, nuėję daugiau keturių dešimčių kilometrų tokiu žiemos keliu, pasiekėme miestelį Praust, kur mum buvo skirta nakvoti. Majeris tenai jau buvo automobiliu nuvažiavęs, – jis jau laukė mūsų kolonos. Per patikrinimą kiti ėmė virsti iš nuovargio žemėn. Aš buvau pirmųjų nuvirtėlių tarpe. Šešiolikos žmonių mūsų kolonoje per tą dieną jau pritrūko: juos pakeliui nudėjo esesininkai.

Mum nakvynei buvo skirtas aplūžęs trobesys, kuriame seniau gyveno anglai, karo belaisviai. Dabar jisai buvo be langų ir, žinoma, nekūrentas. Vietos jame buvo labai maža. Susidarė tokia kamšatis, kad ir be pečių pasidarė nebešalta... Kaliniai nugriuvo kas kur galėjo. Kas – ant narų, kas – po narais, kas – koridoriuje, kuriame iš ryto pasiliko gulėti jau keletas lavonų. Valgio – jokio. Niekas nieko niekam nedavė. Maitinkis kaip nori, nors medinės klumpės padą graužk. Privačia iniciatyva buvo suorganizuota poris kubilėlių kavos, bet jos teko tiktai nedaugeliui. Kitiem liko tiktai oras, ir tas pats – smarkiai dvokiantis. Iš ryto – tas pat. Nė duonos gabalėlio. Nė kavos gurkšnio. Nieko. Ničnieko. Mano abchazas Ilja, apsižergęs mano maišą, pasiraitęs rankoves, mušasi su atakuojančia jį minia, – norinčiųjų maišą nešti atsirado tokia daugybė! Abchazas Ilja rėkia, jis nešiąs vienas ir jokiam kitam velniui nešti neduosiąs...

Antra kelionės diena – tokia pat kaip pirmoji, tik kelias keliais kilometrais trumpesnis. Pakelyje nušautų liko jau daugiau dvidešimties. Beeinant taip pat sutemo. Per užpustytus kelius pasiklydome. Prisidėjo dar šešetas kilometrų, per sniegą, per laukus. Nakvynė daržinėj, kurioje buvo šiek tiek šiaudų. Šalčio apie dvidešimt laipsnių. Kavos vėl tiktai vienas kitas gurkšnelį tegavo, visi kiti – tiktai špygą nemarinuotą ir lazdą per šonus. Susiglaudžiau daržinėj su draugu ant grindų palei šiaudus ir dūsauju it šuva mėnesienoje. Šalta, po velnių! Dantis ant danties nepataiko. Tuo tarpu kažkuriam padūkėliui, gulėjusiam aukštai, viduriai sugedo. Ir štai – lep-lep-lep – jo nelaimės vaisius sudribo ant mano su draugu galvų...

Pakarti judošių vertėtų už tokį darbą, bet kur tu jį naktį surasi! Verskis kaip išmanai, – laižykis, kad nori!