Mum nakvynei buvo skirtas aplūžęs trobesys, kuriame seniau gyveno anglai, karo belaisviai. Dabar jisai buvo be langų ir, žinoma, nekūrentas. Vietos jame buvo labai maža. Susidarė tokia kamšatis, kad ir be pečių pasidarė nebešalta... Kaliniai nugriuvo kas kur galėjo. Kas – ant narų, kas – po narais, kas – koridoriuje, kuriame iš ryto pasiliko gulėti jau keletas lavonų. Valgio – jokio. Niekas nieko niekam nedavė. Maitinkis kaip nori, nors medinės klumpės padą graužk. Privačia iniciatyva buvo suorganizuota poris kubilėlių kavos, bet jos teko tiktai nedaugeliui. Kitiem liko tiktai oras, ir tas pats – smarkiai dvokiantis. Iš ryto – tas pat. Nė duonos gabalėlio. Nė kavos gurkšnio. Nieko. Ničnieko. Mano abchazas Ilja, apsižergęs mano maišą, pasiraitęs rankoves, mušasi su atakuojančia jį minia, – norinčiųjų maišą nešti atsirado tokia daugybė! Abchazas Ilja rėkia, jis nešiąs vienas ir jokiam kitam velniui nešti neduosiąs...

Antra kelionės diena – tokia pat kaip pirmoji, tik kelias keliais kilometrais trumpesnis. Pakelyje nušautų liko jau daugiau dvidešimties. Beeinant taip pat sutemo. Per užpustytus kelius pasiklydome. Prisidėjo dar šešetas kilometrų, per sniegą, per laukus. Nakvynė daržinėj, kurioje buvo šiek tiek šiaudų. Šalčio apie dvidešimt laipsnių. Kavos vėl tiktai vienas kitas gurkšnelį tegavo, visi kiti – tiktai špygą nemarinuotą ir lazdą per šonus. Susiglaudžiau daržinėj su draugu ant grindų palei šiaudus ir dūsauju it šuva mėnesienoje. Šalta, po velnių! Dantis ant danties nepataiko. Tuo tarpu kažkuriam padūkėliui, gulėjusiam aukštai, viduriai sugedo. Ir štai – lep-lep-lep – jo nelaimės vaisius sudribo ant mano su draugu galvų...

Pakarti judošių vertėtų už tokį darbą, bet kur tu jį naktį surasi! Verskis kaip išmanai, – laižykis, kad nori!

Iš ryto vėl – maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.

Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.

LIV. Pokylis ant bulvių

Žukovo bažnytkaimyje mus sugrūdo į didžiulę daržinę, kurioje šiaudų buvo tiktai katinui nusišnypšt. Pirmieji sulindę į daržinę susikorė ant tų šiaudų ir iš stogo išplėštais pagaliais mostaguoja kitiem kaliniam: atseit, nebelipkite, ir mums patiem vietos mažoka. Visi kiti liko ant pliko laito, – kiauroj daržinėj, penkiolikos laipsnių šaltyje, neturėdami ko nei pasiklot, nei užsiklot. Pagaliau ir vietos atsigult visiem nelabai tebuvo. Reikėjo vieniem ant kitų lipti ir tuo būdu šildytis.

Atėjus vakarui, draugai katorgininkėliai pradėjo mūsų maišus piaustyti. Va, taip gražiai prapiauna maišą ir dar gražiau ištempia jo turinį. Vienas bandė ginti savo maišelį, – tai jam ir ranką iki kaulo prapiovė. Taip ir buvo: piauna ir tempia. Gyventi pasidarė kažkaip visiškai nebeįdomu. Taip jau neįdomu, kad nėr kur dėtis. Kas gi, po velnių, toliau dar bus?

Tuo tarpu vienam iš mūsų pasisekė susipažinti su dviem kaliniais vokiečiais, žaliakampių kriminalistų lyderiais. Pasirodo, daržinėje jie buvo susiradę ir su esesininkų pagalba okupavę pačią geriausią vietą. Po ilgų derybų ir gero užmokesnio jie sutiko ir mus priimti į savo kompaniją.

Jų okupuotoji vieta buvo bulvių rūsys, susidedąs iš trijų skyrių. Centriniame skyriuje vieta buvo visų geriausia, – bulvių buvo per metrą nuo lubų. Kiti skyriai buvo prastesni, – ir bulvių buvo tenai mažiau, – gulėti ne taip šilta. Bet vis dėlto tai buvo tikras rojus palyginti su likusia daržine.