Iš ryto vėl – maisto nė trupinėlio. Marš į kelionę. Prasidėjo pasikėlimas į Kašubijos kalnus. Vis aukštyn ir aukštyn. Sniego vis gilyn ir gilyn. O kad pusto, kad drimba, sniegas veidą kad degina! Žmonės pakeliui griūva kaip pūzdrai. Esesininkai juos revolveriais paspragina.

Taip tęsėsi kelias dienas, kol pasiekėme bažnytkaimį Žukovo.

LIV. Pokylis ant bulvių

Žukovo bažnytkaimyje mus sugrūdo į didžiulę daržinę, kurioje šiaudų buvo tiktai katinui nusišnypšt. Pirmieji sulindę į daržinę susikorė ant tų šiaudų ir iš stogo išplėštais pagaliais mostaguoja kitiem kaliniam: atseit, nebelipkite, ir mums patiem vietos mažoka. Visi kiti liko ant pliko laito, – kiauroj daržinėj, penkiolikos laipsnių šaltyje, neturėdami ko nei pasiklot, nei užsiklot. Pagaliau ir vietos atsigult visiem nelabai tebuvo. Reikėjo vieniem ant kitų lipti ir tuo būdu šildytis.

Atėjus vakarui, draugai katorgininkėliai pradėjo mūsų maišus piaustyti. Va, taip gražiai prapiauna maišą ir dar gražiau ištempia jo turinį. Vienas bandė ginti savo maišelį, – tai jam ir ranką iki kaulo prapiovė. Taip ir buvo: piauna ir tempia. Gyventi pasidarė kažkaip visiškai nebeįdomu. Taip jau neįdomu, kad nėr kur dėtis. Kas gi, po velnių, toliau dar bus?

Tuo tarpu vienam iš mūsų pasisekė susipažinti su dviem kaliniais vokiečiais, žaliakampių kriminalistų lyderiais. Pasirodo, daržinėje jie buvo susiradę ir su esesininkų pagalba okupavę pačią geriausią vietą. Po ilgų derybų ir gero užmokesnio jie sutiko ir mus priimti į savo kompaniją.

Jų okupuotoji vieta buvo bulvių rūsys, susidedąs iš trijų skyrių. Centriniame skyriuje vieta buvo visų geriausia, – bulvių buvo per metrą nuo lubų. Kiti skyriai buvo prastesni, – ir bulvių buvo tenai mažiau, – gulėti ne taip šilta. Bet vis dėlto tai buvo tikras rojus palyginti su likusia daržine.

Centriniam skyriuje jau gyveno žaliakampių, mūsų kolonos kriminalistų, lyderis Francas su savo padėjėju, vienas lenkas – pirmojo bloko blokavas, pirmos rūšies latras ir krematorijaus kapas, vokietis-kriminalistas. Į šią tokią garbingą kompaniją patekau ir aš su draugu. Gretimoje patalpoje ant bulvių buvo kitų tarpe apsigyveną ir du lenku, Vlodekas ir Vladekas, du senu katorgininku, suspėjusiu visiškai subanditėti. Jie savo globon buvo pasiėmę įžymų Varšuvos universiteto profesorių Roskį.

Prof. Roskis lagerin pateko už tai, kad nenorėjo sudaryti lenkų ministerių kabineto, dirbančio pagal gestapo švilpynę. Jis buvo senas mūsų pažįstamas, – geros širdies garbingas žmogus ir geras nelaimės draugas. Lageryje jį visi pažinojo. Jis, kaip ir kiti varšuviečiai, buvo labai kalbus ir, kaip daugumas profesorių, – gerokai naivus. Todėl jis visuomet žinodavo labai daug naujienų. Šiuo atžvilgiu su juo konkuruoti tegalėdavo tiktai vienas varšuvietis, senas kapitonas Ostki. Bet jiedu nekonkuruodavo. Jiedu vieningai visokias žinias pasakodavo. Jų skelbiamos naujienos todėl ir buvo vadinamos Ostro agentūros žiniomis. Jiedu buvo gabiausi lageryje gandonešiai. Išgirdai lageryje kokią žinią, pirmoj eilėj patikrink, ar tai nėra tiktai iš agentūros Ostro. Jei žinia iš šios agentūros – atidėk į šalį: vis tiek bus devintas vanduo nuo kisieliaus.

Ostro agentūros šefas prof. Roskis Vlodeką ir Vladeką pirmą kartą pamatė tiktai šioje daržinėje. Jis nieku būdu negalėjo suprasti, kodėl jiedu staiga pasiėmė jį globoti. Netrukus tačiau reikalas paaiškėjo.