Šalia manęs prasidėjo banditiškos vaišės. Geria jie tą savo samagoną, vienas kitam per snukį užvažiuoja ir vėl geria. Geria, vemia ir vėl geria, – visa tai darosi čia pat vietoje, prie mano galvos. Pagaliau, visiškai nuvargę, sudrimba jie kur kas sėdėjo. Naktį dingo iš rūsio esesininkas svainis, o paryčiui – Kostekas su savo adjutantu. Tuo tarpu pabudęs krematorijaus kapas velniuojas, net bulvės šokinėja. Pažadintas Francas šnirpščia:

– Tylėk, krokodile, aš dar miego noriu!

– Ką, tylėk, – spiaudosi krematorijaus kapas, – žiūrėk, ką tie niekšai padarė! Va, va, žiūrėk!

Kapas rodo savo kelnes. Jos – skylėtos, supiaustytos. Jas naktį svečiai supiaustė ir išsinešė kišenes. Pačiam Francui supiaustytos ne tik kelnės, – supiaustytas ir švarkas! Tai bent svečiai! Francas tokių svečių dar nebuvo turėjęs. Francas dabar tariasi su krematorijaus kapu, kaip tam niekšui Kostekui atsilyginti reikės. Tuo tarpu rūsyje atsiranda ir Kostekas su savo adjutantu, abudu su dideliais peiliais rankose. Kostekas įsiutęs ne mažiau už Francą: jam šeimininkai pernakt nudžiovė puikų naują odinį apsiaustėlį!

Svečiai šturmuoja Francą, Francas – nepasiduoda. Peiliai taip ir blikčioja nuo bulvių iki lubų! Pagaliau muštynės aprimsta, žaizdos perrišamos, – svečiai ir šeimininkai sėdasi drauge – samagono likučių baigti. Vienas dar geria, kitas, į samagoną pažvelgęs, avansu vemia.

Tą pačią naktį šalutinėj patalpoj ant bulvių vyko taip pat didelė istorija. Prof. Roskio globėjai staiga vienas kitą ėmė smaugti. Vienas rėkia: Vladek! Kitas rėkia: Vlodek! Ostro agentūros šefas, laužydamas rankas, vaikšto aplinkui ir poteriauja:

– Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek! Vlodek! Vladek!

Nežinia, kuris iš jiedviejų, Vlodekas ar Vladekas, ar abu sutartinai, staiga – kad smogs savo globotiniui į pilvą kojomis! Senelis nurieda ant bulvių vaitodamas. Niekas daugiau nebedrįsta prie Vladeko su Vlodeku prisiartinti. O jiedu – vienas kitą kad smaugia, kad smaugia! Ir ritinėjasi po bulves, nekreipdami į nieką dėmesio. Staiga vienas iš jų pakyla bėgti, nuversdamas vienintelę žvakę, taip pat Franco suorganizuotą, rūsyje degusią. Rūsys pasineria visiškoje tamsoje. Paskui vieną bėgantį dumia kitas, už gulinčiųjų patamsyje užkliūdamas, per galvas persirisdamas.

Kol surandame nuverstą žvakę, kol ją uždegame, vieton pastatome, Vladeko su Vlodeku ir pėdos ataušo. Viskas buvo tvarkoje, tiktai vienam iš mūsiškių trūko batų, kitam – apsiausto, trečiam – kelionės maišo. Visa tai Vladekas su Vlodeku nujojo. Jiedu į mūsų koloną jau nebesugrįžo.

Keliom valandom praslinkus po jų dingimo, dingo ir blokavas, gulėjęs šalia manęs. Jis nieko nepavogė. Po kelių dienų jis grįžo atgal į koloną. Sugrįžęs jis pasakojo:

Esesininkų tarpe buvo vienas lenkas, prievarta paimtas į SS eiles. Jisai norinčius bėgti kalinius išvesdavo iš Žukovo bažnytkaimio sienų iki tokios vietos, kur jokių esesininkų jau nebebuvo. Išveda jisai ir paleidžia. Verskis toliau jau pats, kaip išmanai. Jis išvedė ir Vladeką su Vlodeku. Jis buvo išvedęs ir blokavą. Tiktai, blokavo pasakojimu, labai sunku buvo jo patarnavimu pasinaudoti. Labai gilu sniego, – kol mes buvome Žukove – keturias paras be paliovos pustė, – sunku toli nueiti. Šunes suseks. Nuėjęs toliau, patenki į kašubų gyvenamus kaimus. Dienos metu kašubai mielu noru priima, pavalgydina, valgio kelionei įdeda, bet nakvoti niekas nepriima. Bijo visi. Visi varo nakvoti į mišką. O miške, – neturėdamas ryšių, – ką gi tenai veiksi tekiame giliame sniege? Vis tiek pagaus, – visur pilna šnipų. Pagavę gi tikrai pakars.

Pabandęs bėgti, blokavas į trečią dieną vis dėlto pasivijo koloną, – čia jam atrodė būsianti mažesnė rizika. Kolonos vadas bulius Bratkė priėmė jį išskėstomis rankomis, – dabar jis būsiąs jam, Bratkei, dar brangesnis...

Tiesą pasakius, kolonos vadas dėl pabėgusiųjų skaičiaus labai nesijaudindavo. Jis tiktai pavargėlių ir paliegėlių nepakęsdavo, – juos visus pakelėj šaudydavo. O pabėgėlį – nurašydavo į nušautųjų skaičių – niekas gi jų numerių ir pavardžių netikrino! – ir baigta jo visa buhalterija. Buliaus Bratkės vedama kolona tirpte tirpo.

Žukove mano abchazas Ilja ir mane apvogė: iškraustė lašinius, papirosus, sausainius ir kitokius dalykus. Teko atsisveikinti su juo. Iš dviejų maišų man vienas beliko. Tai jau didelė pažanga buvo padaryta.