Esesininkų tarpe buvo vienas lenkas, prievarta paimtas į SS eiles. Jisai norinčius bėgti kalinius išvesdavo iš Žukovo bažnytkaimio sienų iki tokios vietos, kur jokių esesininkų jau nebebuvo. Išveda jisai ir paleidžia. Verskis toliau jau pats, kaip išmanai. Jis išvedė ir Vladeką su Vlodeku. Jis buvo išvedęs ir blokavą. Tiktai, blokavo pasakojimu, labai sunku buvo jo patarnavimu pasinaudoti. Labai gilu sniego, – kol mes buvome Žukove – keturias paras be paliovos pustė, – sunku toli nueiti. Šunes suseks. Nuėjęs toliau, patenki į kašubų gyvenamus kaimus. Dienos metu kašubai mielu noru priima, pavalgydina, valgio kelionei įdeda, bet nakvoti niekas nepriima. Bijo visi. Visi varo nakvoti į mišką. O miške, – neturėdamas ryšių, – ką gi tenai veiksi tekiame giliame sniege? Vis tiek pagaus, – visur pilna šnipų. Pagavę gi tikrai pakars.

Pabandęs bėgti, blokavas į trečią dieną vis dėlto pasivijo koloną, – čia jam atrodė būsianti mažesnė rizika. Kolonos vadas bulius Bratkė priėmė jį išskėstomis rankomis, – dabar jis būsiąs jam, Bratkei, dar brangesnis...

Tiesą pasakius, kolonos vadas dėl pabėgusiųjų skaičiaus labai nesijaudindavo. Jis tiktai pavargėlių ir paliegėlių nepakęsdavo, – juos visus pakelėj šaudydavo. O pabėgėlį – nurašydavo į nušautųjų skaičių – niekas gi jų numerių ir pavardžių netikrino! – ir baigta jo visa buhalterija. Buliaus Bratkės vedama kolona tirpte tirpo.

Žukove mano abchazas Ilja ir mane apvogė: iškraustė lašinius, papirosus, sausainius ir kitokius dalykus. Teko atsisveikinti su juo. Iš dviejų maišų man vienas beliko. Tai jau didelė pažanga buvo padaryta.