Nežinia, kuris iš jiedviejų, Vlodekas ar Vladekas, ar abu sutartinai, staiga – kad smogs savo globotiniui į pilvą kojomis! Senelis nurieda ant bulvių vaitodamas. Niekas daugiau nebedrįsta prie Vladeko su Vlodeku prisiartinti. O jiedu – vienas kitą kad smaugia, kad smaugia! Ir ritinėjasi po bulves, nekreipdami į nieką dėmesio. Staiga vienas iš jų pakyla bėgti, nuversdamas vienintelę žvakę, taip pat Franco suorganizuotą, rūsyje degusią. Rūsys pasineria visiškoje tamsoje. Paskui vieną bėgantį dumia kitas, už gulinčiųjų patamsyje užkliūdamas, per galvas persirisdamas.

Kol surandame nuverstą žvakę, kol ją uždegame, vieton pastatome, Vladeko su Vlodeku ir pėdos ataušo. Viskas buvo tvarkoje, tiktai vienam iš mūsiškių trūko batų, kitam – apsiausto, trečiam – kelionės maišo. Visa tai Vladekas su Vlodeku nujojo. Jiedu į mūsų koloną jau nebesugrįžo.

Keliom valandom praslinkus po jų dingimo, dingo ir blokavas, gulėjęs šalia manęs. Jis nieko nepavogė. Po kelių dienų jis grįžo atgal į koloną. Sugrįžęs jis pasakojo:

Esesininkų tarpe buvo vienas lenkas, prievarta paimtas į SS eiles. Jisai norinčius bėgti kalinius išvesdavo iš Žukovo bažnytkaimio sienų iki tokios vietos, kur jokių esesininkų jau nebebuvo. Išveda jisai ir paleidžia. Verskis toliau jau pats, kaip išmanai. Jis išvedė ir Vladeką su Vlodeku. Jis buvo išvedęs ir blokavą. Tiktai, blokavo pasakojimu, labai sunku buvo jo patarnavimu pasinaudoti. Labai gilu sniego, – kol mes buvome Žukove – keturias paras be paliovos pustė, – sunku toli nueiti. Šunes suseks. Nuėjęs toliau, patenki į kašubų gyvenamus kaimus. Dienos metu kašubai mielu noru priima, pavalgydina, valgio kelionei įdeda, bet nakvoti niekas nepriima. Bijo visi. Visi varo nakvoti į mišką. O miške, – neturėdamas ryšių, – ką gi tenai veiksi tekiame giliame sniege? Vis tiek pagaus, – visur pilna šnipų. Pagavę gi tikrai pakars.

Pabandęs bėgti, blokavas į trečią dieną vis dėlto pasivijo koloną, – čia jam atrodė būsianti mažesnė rizika. Kolonos vadas bulius Bratkė priėmė jį išskėstomis rankomis, – dabar jis būsiąs jam, Bratkei, dar brangesnis...

Tiesą pasakius, kolonos vadas dėl pabėgusiųjų skaičiaus labai nesijaudindavo. Jis tiktai pavargėlių ir paliegėlių nepakęsdavo, – juos visus pakelėj šaudydavo. O pabėgėlį – nurašydavo į nušautųjų skaičių – niekas gi jų numerių ir pavardžių netikrino! – ir baigta jo visa buhalterija. Buliaus Bratkės vedama kolona tirpte tirpo.

Žukove mano abchazas Ilja ir mane apvogė: iškraustė lašinius, papirosus, sausainius ir kitokius dalykus. Teko atsisveikinti su juo. Iš dviejų maišų man vienas beliko. Tai jau didelė pažanga buvo padaryta.

Žukove gyvenant ir maisto buvo šiek tiek duodama. Mum Francas jo parūpindavo kiek reikiant, esantiem daržinėj – sunkiau vyko. Vieniem duonos ir margarino teko po dvi porcijas, kitiem – nieko neliko. Tas pat buvo ir kavos reikalu.

Žukove keturi mūsų grupės nariai sunkiai susirgo. Sirgo jau anksčiau pakeliui, tik Žukove temperatūra laikėsi pastoviai apie 40 laipsnių, – vėliau pasirodė – šiltinės būta.

Sveikieji išsirikiavo žygiuoti toliau, o ligonys, atsiradę daržinėje, pasiliko vietoje. Jiem prižiūrėti ir globoti pasiliko esesininkas, filosofijos daktaras, – tą pačią dieną visus ligonis iš daržinės perkėlęs į privačias šiltas trobas ir toliau juos rūpestingai, kiek galėdamas, slaugęs.

Baisiai mum gaila buvo skirtis su esesininku, filosofijos daktaru, bet ligoniam jis buvo reikalingesnis negu sveikiesiem.

Išeidami iš Žukovo, pasinėrėme pusnyne – ilgam laikui.