Viename kašubų miestelyje mum nakvynei paskyrė bažnytinę mokyklą, esančią vokiečio pastoriaus žinioje. Mus pamatęs, pastorius paskubomis pasigriebė vaikus ir pačią ir išdūmė lauk iš namų. Vargiai jį mūsų esesininkai pasivijo.

– Jūs iš galvos išsikraustėt! – šaukė mūsų esesininkam susijaudinęs pastorius, – keturios dešimtys katorgininkų ir tik du sargybiniai! Jie gi naktį mus visus išpiaus!

Vargiai esesininkai pastoriui išaiškino, kad mes nesame banditai ir žmonių nepiauname.

– Va, – sako esesininkai pastoriui, – mes gi be ginklų vaikštome. Ginklus ir katorgininkus palikome mokykloje...

Baisiai nusistebėjo pastorius, išgirdęs tokius dalykus. Grįžo į mokyklą su esesininkais drebėdamas – vienas, be šeimos...

– O gal vis dėlto ir banditai? Kaipgi valdžia ne banditus laikys koncentracijos lageryje? Juk laikraščiai rašo, kad tenai tiktai vieni banditai ir galvažudžiai sėdi!

Grįžęs pastorius randa mūsų vyrus jo kieme malkas bepiaustant. Piauna vyrai malkas ir krauna pastoriui į sandėlį, – šalta buvo, reikėjo vyram sušilti.

Nustebo pastorius. Apsidžiaugė. Nubėgo šeimos atsivesti. Ir papliupo pas mus lankytojai su duona ir sriuba, šilta tokia!