Suakmenėjusios moterys nebeištveria. Apsipila ašarom. Ima klykti. Meta į svyruojančių elgetų minių savo ryšulėlius. Esesininkai besibiaurodami bizūnais varo jas šalin. Katorgininkai kaip alkani vilkai plėšia vienas iš kito duonos gabalėlį. Eilėse suirutė. Kamšatis. Klyksmai ir koliojimasis. Esesininkų revolverių šūviai... vienas, kitas... Vienas kitas alkanas katorgininkas jau guli. Prasvyruojantieji lipa per juos. Esesininkai nuspardo juos į patvorį, kad kiti ties jais neknapsėtų... Amžiną atilsį!

Tas pats vaizdas beveik kiekviename kašubų kaime. Iš to katorgininkai minta.

– Štuthofas pajudėjo! Štuthofas eina! – žaibo greitumu pasklido žinia po visą kašubų žemę. Žmonės jau laukė mūsų. Iš nuošalesnių kaimų susirinko į pakelę. Esesininkų keiksmai jų nebegąsdina. Stovi pakelėse, stovi iš skausmo sustingę it gyvi paminklai Europos kapinyne... Pagaliau paaiškėjo, kad mus varo į apskrities miestą Lauenburgą, esantį į šiaurės vakarus nuo Gdynės. Tai – vokiečių miestas, buvęs pačiame prieškarinės Lenkijos su vokiečiais pasienyje. Ten jau keleri metai dirbo užmiestinė Štuthofo katorgininkų komanda, aptarnavusi ten buvusią SS žemesnių vadų mokyklą. Esą tose mokyklos patalpose ir būsiąs dabar mūsų evakuojamas lageris patalpintas. Ten ir lagerio turtas buvo evakuojamas.

Pagaliau kelionės galas pakvipo! Pagaliau gal pasibaigs ta kančia! Ten gausime pavalgyti, nusiprausti, šiltą pastogę, poilsį... Sužibėjusi viltis įpylė jėgų į sužalotuosius kūnus. Sulinkę klipatos lyg tiesesni pasidarė. Bado iškoneveiktuose veiduose šen ten šypsena sušvinta... Įtempt paskutines jėgas – gal šiaip taip tikslą ir pasieksime!

Mano kojos jau buvo sutinusios ir sustingusios it pliauskos. Pečiuose įsiveisė kažkokie skausmai, kad aš ir apsiaustą vargiai begalėjau pavilkti. Menkas paprastas apsiaustėlis, – bet taip spaudžia pečius! O kai nuo sniego peršlampa, apledėja – nors raudok, – nebepanešu! Streikuojanti širdis nuolat man pasaulį margina žaliais ir raudonais skrituliais. Bet vis dėlto reikia ištesėti – negi griūsi į griovį pusnynan su kulka pakaušy!

Gyvendami saldžiomis pastogės ir poilsio viltimis, sverdukuliuojame plentu, einančiu stačiai į Lauenburgą. Pamažu leidžiamės nuo kalnų. Net saulelė šviečia, sniegą blizgina. Dūšioje net linksmiau pasidarė. Ištesėsime, – suk juos velniai!

Pavakary pasiveja mus raitelis, nupenėtas toksai it lašininis pusparšis, ant risto sarto žirgelio. Jis praneša tam laukiniam galvijui Bratkei:

– Esą plentu mum eiti negalima. Plentas esąs rezervuotas kariuomenės judėjimui, – mes neprivalą painiotis po kojų...

Bratkė mauroja. Bratkė iš revolverio orą gadina. Bratkė liepia suktis atgal. Mes turime šešis kilometrus grįžti prieš kalną atgal, pasukti iš plento ir dar nueiti vienuolika kilometrų iki artimiausiai nakvynei.

Katorgininkai taip ir nulinko it piaunamos viksvos, išgirdę tokią naujieną. Nukrito nuotaika – su ja ir jėgos ištirpo.

Vakaras jau pakibo eglių šakose. Tuoj pat jisai ir ant sniego nuriedės. Ateina debesis, palšas ir tamsus toksai. Snigti pradeda. Vis didesniais ir didesniais lopais. Akys – nuolat užlipdytos. Alsuodamas pritrauki sniego pilną gerklę. Bet ėjimo tempas – pagreitintas. Kolonos priešakyje eina, tempą nustatydamas ir įvarydamas, bulius Bratkė; kolonos pabaigoje eina Bratkės padėjėjas, SS feldfebelis Marholcas [Marholz], kurio specialybė buvo – per visą kelionę – pavargėliam su kulka padėti. Taip ir žygiuojame. Priešaky – bulius Bratkė mauroja, užpakaly galvažudys Marholcas pliaukši!

Pasisukę plentu atgal, užkliūvame už mūsų draugų lavonų, – viešpatie, kiek jų pakeliui priguldyta!

Marholco gerokai pasidarbuota. Bet jisai ramus eina paskui. Jis linksmas. Jis ir toliau revolveriu pliaukši. Tik dabar – dar dažniau.

Pasukę iš plento, pasinėrėme pusnyne. Reikia juo į kalnelį keltis. Net esesininkai ir tie uždusdami pradėjo iš nuovargio griūti. Jų Marholcas nešaudė, – jis juos tiktai batu spardė ir liežuviu malė.

Pats nepajutau, kaip atsidūriau pačioje paskutinėje kolonos eilėje. Akyse žalia. Galva sukasi. Kojos neklauso. Alsuoti nebėra kuo... Aš jau atsilikau ir nuo klipatų...

Praveriu akis – aš jau sukniubęs begulįs. Marholcas spardo mane abiem kojom, – tur būt, tuo būdu jis ir pažadino mane – ir tiesia į mane ranką. Stebiuosi aš, kad naktį taip blizga revolveris, ir nieko nesuprantu. Pamenu, tai truko vieną mirksnį. Nes tuo pačiu momentu galas žino iš kur atsirado mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ir kad sušuks jis man visa savo gerkle:

– Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!

Nesuspėjau aš nė pažvelgti į jį, kaip jis jau tempia mane už pakarpos į kelio vidurį.