Vakaras jau pakibo eglių šakose. Tuoj pat jisai ir ant sniego nuriedės. Ateina debesis, palšas ir tamsus toksai. Snigti pradeda. Vis didesniais ir didesniais lopais. Akys – nuolat užlipdytos. Alsuodamas pritrauki sniego pilną gerklę. Bet ėjimo tempas – pagreitintas. Kolonos priešakyje eina, tempą nustatydamas ir įvarydamas, bulius Bratkė; kolonos pabaigoje eina Bratkės padėjėjas, SS feldfebelis Marholcas [Marholz], kurio specialybė buvo – per visą kelionę – pavargėliam su kulka padėti. Taip ir žygiuojame. Priešaky – bulius Bratkė mauroja, užpakaly galvažudys Marholcas pliaukši!

Pasisukę plentu atgal, užkliūvame už mūsų draugų lavonų, – viešpatie, kiek jų pakeliui priguldyta!

Marholco gerokai pasidarbuota. Bet jisai ramus eina paskui. Jis linksmas. Jis ir toliau revolveriu pliaukši. Tik dabar – dar dažniau.

Pasukę iš plento, pasinėrėme pusnyne. Reikia juo į kalnelį keltis. Net esesininkai ir tie uždusdami pradėjo iš nuovargio griūti. Jų Marholcas nešaudė, – jis juos tiktai batu spardė ir liežuviu malė.

Pats nepajutau, kaip atsidūriau pačioje paskutinėje kolonos eilėje. Akyse žalia. Galva sukasi. Kojos neklauso. Alsuoti nebėra kuo... Aš jau atsilikau ir nuo klipatų...

Praveriu akis – aš jau sukniubęs begulįs. Marholcas spardo mane abiem kojom, – tur būt, tuo būdu jis ir pažadino mane – ir tiesia į mane ranką. Stebiuosi aš, kad naktį taip blizga revolveris, ir nieko nesuprantu. Pamenu, tai truko vieną mirksnį. Nes tuo pačiu momentu galas žino iš kur atsirado mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ir kad sušuks jis man visa savo gerkle:

– Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!

Nesuspėjau aš nė pažvelgti į jį, kaip jis jau tempia mane už pakarpos į kelio vidurį.