Vakaras jau pakibo eglių šakose. Tuoj pat jisai ir ant sniego nuriedės. Ateina debesis, palšas ir tamsus toksai. Snigti pradeda. Vis didesniais ir didesniais lopais. Akys – nuolat užlipdytos. Alsuodamas pritrauki sniego pilną gerklę. Bet ėjimo tempas – pagreitintas. Kolonos priešakyje eina, tempą nustatydamas ir įvarydamas, bulius Bratkė; kolonos pabaigoje eina Bratkės padėjėjas, SS feldfebelis Marholcas [Marholz], kurio specialybė buvo – per visą kelionę – pavargėliam su kulka padėti. Taip ir žygiuojame. Priešaky – bulius Bratkė mauroja, užpakaly galvažudys Marholcas pliaukši!

Pasisukę plentu atgal, užkliūvame už mūsų draugų lavonų, – viešpatie, kiek jų pakeliui priguldyta!

Marholco gerokai pasidarbuota. Bet jisai ramus eina paskui. Jis linksmas. Jis ir toliau revolveriu pliaukši. Tik dabar – dar dažniau.

Pasukę iš plento, pasinėrėme pusnyne. Reikia juo į kalnelį keltis. Net esesininkai ir tie uždusdami pradėjo iš nuovargio griūti. Jų Marholcas nešaudė, – jis juos tiktai batu spardė ir liežuviu malė.

Pats nepajutau, kaip atsidūriau pačioje paskutinėje kolonos eilėje. Akyse žalia. Galva sukasi. Kojos neklauso. Alsuoti nebėra kuo... Aš jau atsilikau ir nuo klipatų...

Praveriu akis – aš jau sukniubęs begulįs. Marholcas spardo mane abiem kojom, – tur būt, tuo būdu jis ir pažadino mane – ir tiesia į mane ranką. Stebiuosi aš, kad naktį taip blizga revolveris, ir nieko nesuprantu. Pamenu, tai truko vieną mirksnį. Nes tuo pačiu momentu galas žino iš kur atsirado mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, – ir kad sušuks jis man visa savo gerkle:

– Profesoriau, ar pasiutai? Kelkis tuojau!

Nesuspėjau aš nė pažvelgti į jį, kaip jis jau tempia mane už pakarpos į kelio vidurį.

– Šunsnukiai suklerę! – nusikeikė Marholcas ir nusisuko į kitą pusę pribaigti pavargėlio, kurio už pakarpos jau niekas nebetempė.

Tuo tarpu mano mielas bičiulis Jonas ir dar kažkas pastatė mane ant kojų, pritempė prie minios ir įgrūdo į jos vidurį, į gilumą, kad tas šakalas Marholcas manęs daugiau nebematytų.

Ir dar staigmena. Šalia manęs staiga atsirado lietuvis esesininkas Šešelga. Jis zyliojo nuo vieno paliegėlio pas kitą ir dalino jiem po gurkšnį kavos, sumaišytos su konjaku. Gerą gurkšnį gavau ir aš.

Susigraibiau kišenėje gabalėlį šokolado, kurį dar vasarą šeima man buvo prisiuntusi ir kurį buvau rezervavęs pačiam sunkiausiam gyvenimo momentui.

Visa tai taip gerai paveikė, kad aš jau savarankiškai galėjau klumpinti per pusnis. Bet mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, tą naktį visą laiką manęs jau nebepaleido iš savo akių. Maža kas ką, vos aš tik susvyruosiu, jis prišoka prie manęs ir bliauna it svilinamas:

– Profesoriau, nebūk padūkęs, – negriūk!

Nakvynės kaimelyje visus, kurie dar gyvi atplitojome, suvarė į mažutę bažnytėlę. Spūstis buvo pasakiška. Mirtinai pavargę žmonės griūva vietoje. Mane vėl apalpusį geri žmonės pritempė šiaip taip prie suolo, pasodino ir vėl kažką suvertė į gerklę. Vėl tarytum iš naujo į pasaulį sugrįžau.

Atskiros nakvynės mum jau nebeduoda. Prie bažnyčios durų su revolveriu rankoje stovi Marholcas ir kalbėti nesileidžia. Stovi jis ten ir prisiartinantiem kiša į snukį revolverį. Tačiau ir jo širdis buvo ne plieninė. Kai tiktai gavo jisai iš mūsų bendrosios kasos šimtą cigarečių, lašinių gabalą ir vilnones kojines, išleido mūsų bloką iš bažnyčios. Vėl veda mus į atskirą nakvynę.

Gatvėje užklumpame lenkių būrį su dideliais žirnienės sriubos indais. Jos tą sriubą nešė į bažnyčią katorgininkam lenkam, bet jas nuo šventoriaus esesininkai pagaliais išmušė. Prie kalinių visai jų neprileido.

Karšta sriuba ir lenkių moterų – tegul bus pagarbintas jų nežinomas vardas! – tokia gailestinga, tokia neapsakomai miela užuojauta atiteko mum.

Nakvoti teko aludėje, kurią laikė žymiausia vietos lenkų veikėja, – ir ji buvo mum tokia gera, mylinti giminė!

Ir iš viso, kur teko mum susidurti su lenkais ar nakvoti pas juos, mes patyrėme nuoširdžiausios užuojautos ir paramos, kurią tiktai tie vargo žmoneliai mum galėjo duoti. Buvome sutinkami ir priimami kaip artimi giminės, – kaip mylimi broliai – švenčiausia to žodžio prasme!

Nakvojant pas vokiečius, buvo visai kas kita. Vokiečiam mes buvome tiktai katorgininkai, Trečiojo reicho priešai. Žmonių jie mumyse nematė. Net puoduko kavos – ir to išprašyti buvo nelengva. Ir už jį reikėjo mokėti spekuliantišką kainą. Apie duonos gabalėlį ir kalbėti nebuvo ko. Na, ir nakvoti mus siųsdavo tiktai pas turtingesnius vokiečius, vietos nacių partijos smuklininkus...

Tačiau pas vokiečius – vargo peles – taip pat atsirasdavo ir širdies, ir užuojautos... Tik jiem patiem buvo baisiai sunku!