– Šunsnukiai suklerę! – nusikeikė Marholcas ir nusisuko į kitą pusę pribaigti pavargėlio, kurio už pakarpos jau niekas nebetempė.

Tuo tarpu mano mielas bičiulis Jonas ir dar kažkas pastatė mane ant kojų, pritempė prie minios ir įgrūdo į jos vidurį, į gilumą, kad tas šakalas Marholcas manęs daugiau nebematytų.

Ir dar staigmena. Šalia manęs staiga atsirado lietuvis esesininkas Šešelga. Jis zyliojo nuo vieno paliegėlio pas kitą ir dalino jiem po gurkšnį kavos, sumaišytos su konjaku. Gerą gurkšnį gavau ir aš.

Susigraibiau kišenėje gabalėlį šokolado, kurį dar vasarą šeima man buvo prisiuntusi ir kurį buvau rezervavęs pačiam sunkiausiam gyvenimo momentui.

Visa tai taip gerai paveikė, kad aš jau savarankiškai galėjau klumpinti per pusnis. Bet mano mielas bičiulis Jonas, bambizas nuo Biržų, tą naktį visą laiką manęs jau nebepaleido iš savo akių. Maža kas ką, vos aš tik susvyruosiu, jis prišoka prie manęs ir bliauna it svilinamas:

– Profesoriau, nebūk padūkęs, – negriūk!

Nakvynės kaimelyje visus, kurie dar gyvi atplitojome, suvarė į mažutę bažnytėlę. Spūstis buvo pasakiška. Mirtinai pavargę žmonės griūva vietoje. Mane vėl apalpusį geri žmonės pritempė šiaip taip prie suolo, pasodino ir vėl kažką suvertė į gerklę. Vėl tarytum iš naujo į pasaulį sugrįžau.

Atskiros nakvynės mum jau nebeduoda. Prie bažnyčios durų su revolveriu rankoje stovi Marholcas ir kalbėti nesileidžia. Stovi jis ten ir prisiartinantiem kiša į snukį revolverį. Tačiau ir jo širdis buvo ne plieninė. Kai tiktai gavo jisai iš mūsų bendrosios kasos šimtą cigarečių, lašinių gabalą ir vilnones kojines, išleido mūsų bloką iš bažnyčios. Vėl veda mus į atskirą nakvynę.

Gatvėje užklumpame lenkių būrį su dideliais žirnienės sriubos indais. Jos tą sriubą nešė į bažnyčią katorgininkam lenkam, bet jas nuo šventoriaus esesininkai pagaliais išmušė. Prie kalinių visai jų neprileido.

Karšta sriuba ir lenkių moterų – tegul bus pagarbintas jų nežinomas vardas! – tokia gailestinga, tokia neapsakomai miela užuojauta atiteko mum.

Nakvoti teko aludėje, kurią laikė žymiausia vietos lenkų veikėja, – ir ji buvo mum tokia gera, mylinti giminė!

Ir iš viso, kur teko mum susidurti su lenkais ar nakvoti pas juos, mes patyrėme nuoširdžiausios užuojautos ir paramos, kurią tiktai tie vargo žmoneliai mum galėjo duoti. Buvome sutinkami ir priimami kaip artimi giminės, – kaip mylimi broliai – švenčiausia to žodžio prasme!

Nakvojant pas vokiečius, buvo visai kas kita. Vokiečiam mes buvome tiktai katorgininkai, Trečiojo reicho priešai. Žmonių jie mumyse nematė. Net puoduko kavos – ir to išprašyti buvo nelengva. Ir už jį reikėjo mokėti spekuliantišką kainą. Apie duonos gabalėlį ir kalbėti nebuvo ko. Na, ir nakvoti mus siųsdavo tiktai pas turtingesnius vokiečius, vietos nacių partijos smuklininkus...

Tačiau pas vokiečius – vargo peles – taip pat atsirasdavo ir širdies, ir užuojautos... Tik jiem patiem buvo baisiai sunku!

LVI. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas

Toliau eiti nebegaliu. Kojos sutino, širdis padūko, temperatūra pakilusi. O mano draugui atletui Vytautui visiškai bloga, jo temperatūra – 39,5! Iki Lauenburgo keturiolika kilometrų. Kurgi mudu su juo benueisime!

Draugas Vytautas turi puikius aulinius batus.

– Mat juos velniai, – sako jisai, – atiduosiu, kad tik nuvežtų!

Oho! Už tokius batus keturiolika kilometrų žiemos keliu nuvežti, – šitokiam reikalui Trečiojo reicho ūkininkai arklių turėjo pakankamai. Bulius Bratkė leido pasisamdyti ūkininką. Susėdom į vežimą mudu su Vytautu, dar vienas seniukas iš mūsų grupės, kadaise buvęs jūros vilkas – kapitonas, dabar gi – klipata klipatėlė. Kiti draugai sudėjo į vežimą, kiek tilpo, savo maišus. Mum palydovu Bratkė davė SS feldfebelį Miulerį, iš Hanoverio, tokį penkių dešimčių metų vyrą su kumpa nosimi, negirdėtai neregėtai plepų... Vis dėlto važiuojame!

Net pypkeles traukiame. Miuleris su vežėju visą laiką apie mergas pliurpia, į mus nekreipia jokio dėmesio.

Artimiausiame kaime pasivijome kitą Štuthofo lagerio koloną, anksčiau už mus atėjusią. Gatvėje stovi dideli mėšlą vežamieji vežimai, baltos bulvių košės su kaupu prikrauti. Pareigūnai dideliais kaušais tą košę kaliniam dalija! Oho! Tokį kaušą bulvinės košės surijęs, gali visą dieną eiti!

Šita kolona geriau buvo aprūpinama. Pamatęs jos pavyzdį, ir Bratkė pradėjo panašiai organizuoti kaliniam maistą, – iki šiol jo buliška galvelė nepajėgė suprasti, kad ir katorgininkai valgyti nori, ir kad jie griūva į griovį – ne iš tinginystės...

Po kelių kilometrų už to kaimelio – kryžkelė. Besisketeriojąs tenai pareigūnas dėsto, kad jam įsakyta plentu kalinių kolonos į Lauenburgą neleisti. Kaliniai turi eiti šunkeliais. Jis siūlo ir Miuleriui tais šunkelėliais pasinaudoti. Bet Miuleris – ne toks, kad pasiduotų taip lengvai nukalbamas.