Miuleris, kad jam pačiam nereikėtų su mumis ant lietaus šlapti, suvarė mus į sargybos būdą, kur budėjo latvių SS jaunuoliai vokiečio feldfebeliuko priežiūroje. Latviai žiūri į mus kaip į katorgininkus banditus, ligoniam net atsisėsti nepasiūlo. Žvairuoja tiktai, kad ko mes pas juos nenudžiautumėm. Tik po poros valandų paaiškėjus, kad mes ne banditai ir kad mūsų kolonoje ėjo ir visa eilė buvusių Latvijos žymių visuomenės veikėjų, jie išsižiojo iš nustebimo, pasiūlė mum atsisėsti, net kavos atsigerti davė.

Temstant atsiranda mūsų Miuleris, iki šiol vėl kažkur lakstęs.

– Ne, – sako jisai, – čia lageriui galutinai nėra vietos ir mūsų kolona čia nebeateis. Ji bus jau nuėjusi į Lauenburgą. Eisime ir mes tenai jos ieškoti.

– Bet, pone šarfiureri, – sušukome mes su Vytautu kartu, – kurgi mes, ligonys, dabar eisime, per dieną nieko nevalgę!

– Niekis. Marš. Rytoj pavalgysit, – aiškina jis mum. – Marš. Marš!

– Bet gi, pone šarfiureri, – maldaujame jau, – kaipgi su maišais bus? Draugai taip sunkiai juos tempė... Čia jų visas turtas...

– Suk juos velniai, – aiškina mum Miuleris, – visa Vokietija eina velniop, ir tai niekas nesigaili, o čia dabar šitų pašvinkusių maišų gailėsies! Marš, marš, marš!

– Bet, va, gi čia guli ir kolonos vado ryšulys, ir jis pražus, – bandau aš gelbėti padėtį.

– O! Šitą tai paimk! Paimk ir nešk! – aiškina man Miuleris.

Keikdamiesi kaip mokėdami užsikabinome ant nugarų savo maišus. Visi kiti paliko patvory gulėti ant lietaus. Tiktai budelio Marholco ryšulį privertė mane nešti Miuleris, pliurpa tas prakeiktas.

Baisiai sunku eiti. Man su dviguba našta, Vytautui su temperatūra 40 laipsnių. Vytautas vis dar už mane stipresnis, – jis vis dar man padeda nešti to velnio Marholco ryšulį.

Svyruojame ir keikiame Miulerį, kad jis bežagsėdamas padvėstų. O jis mum vis aiškina: marš-marš-marš!

– Eik tu po velnių! – nebeiškentęs nusikeikiau jam į akis.

– Ką? Ką tu pasakei? – stebisi Miuleris.

– Eik greičiau po velnių! – paaiškina jam Vytautas.

– Cho-cho-cho! – kriokia Miuleris, – tuoj bus Lauenburgas!

Lauenburge, pasitikęs pirmą pilietį, Miuleris šnekina:

– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?

Pilietis patrauko pečiais. Jis, žinoma, nieko nežino. Miuleris susitinka bobą, – ir jai dėsto tais pačiais žodžiais:

– Va, čia aš vedu katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Ar nežinai, kur čia atėjo kolona iš Štuthofo?

Ir boba patrauko pečiais. Ir ji, žinoma, nieko nežino.

Miuleris varinėjas mus po miestą. Kur kokią bobą pasigaudamas, kokį policininką, kokį pilietį, kur žioplesnį – vis tą patį pliurpia ir pliurpia.

Būtinai kiekvienam jis turi išdėstyti visą mūsų istoriją. Baisiai ilgai jis visuomet palei bobą rankomis mataruoja ir pirštu jai aplink smakrą vedžioja. Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.

Mes, linkdami po naštomis, turime stovėti ir laukti, kol tas prakeiktas pliurpa išsipliurps. Jis mano, kad mes labai patenkinti: jis gi visiem reklamuoja, kad mes nevagiame ir žmonių nepiauname!

– Vesk mus į kalėjimą ar į policiją! – pykčiu nebeištverdamas, šaukia Vytautas, – su tokiu kvailiu čia galą gausi.

– Ką, policiją? Žinoma, policiją. Aš ir pats maniau į policiją. Marš, marš į policiją, – marš!

Susitikęs pirmą bobą, jis vėl savo gieda:

– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Aš nuvažiavau su jais važiuotas, o visa kolona nuėjo pėsčia. Nežinau, kur ji nuėjo, – velniai ją žino. O tu, mieloji, ar nežinai kartais, kur čia yra policijos valdyba?

Boba nurodo kelią. Bet Miuleris ja netiki. Susitikęs kitą bobą, jis vėl savo:

– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie nevagia ir žmonių nepiauna...

– O tu, Viešpatie, Viešpatie! Kada gi tu nusprogsi, šėtone prakeiktas!

Policijos valdyboje išdėstęs kiekvienam sutiktam pareigūnui, kad mes žmonių nepiauname, prisiplakė jis prie valdybos sekretoriaus. Pasišnekėjęs pusvalandį su juo, ateina Miuleris pas mus su triumfuojančia šypsena:

– Mūsų kolona nuėjo į Reicho darbo tarnybos – RAD – lagerį, dabar tuščią, netoli kaimo Goddentow. Reikia ir mum tenai eiti. Na, – marš, marš!

– O kur tai yra? – klausiame nustebę.

– Netoli. Bus kokie aštuoni ar dešimt kilometrų už miesto.

– Eik tu pragaran molio minti! Niekur aš iš čia neisiu! – keikiasi Vytautas ir gula išilgai koridoriaus, – skersai jis čia netelpa. Šalia jo tiesiuosi ir aš.

Miuleris trypinėja aplink mus ir pliurpia: – Marš-marš! – ir pats savo žodžiais netiki.

– Neisim mes iš čia, nors tu nusprok!

– Ei, jūs, nagi, marš-marš!

– Scheisse! – atsako jam į tai Vytautas ir nusisuka į sieną, – su tokiu kvailiu jis daugiau nebekalbėsiąs.

Pats vienas mum nebegalėdamas nieko padaryti, Miuleris šaukiasi į pagalbą policijos valdybos sekretorių, – seną storą vokietį.

– Išeikite! Čia negalima jum pasilikti! – prašo jis geruoju.

– Kurgi mes eisime, – rėkiame atsigulę abudu su Vytautu, – mes esame ligonys! Mes negalime bepaeiti! Jei čia mums [negalima] nakvoti, sodink mus į kalėjimą!

– Kad ir į kalėjimą negaliu jūsų pasodinti...