– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie geri žmonės, nevagia ir žmonių nepiauna. Velniai žino, už ką jie į lagerį pataikė. Aš nuvažiavau su jais važiuotas, o visa kolona nuėjo pėsčia. Nežinau, kur ji nuėjo, – velniai ją žino. O tu, mieloji, ar nežinai kartais, kur čia yra policijos valdyba?

Boba nurodo kelią. Bet Miuleris ja netiki. Susitikęs kitą bobą, jis vėl savo:

– Va, čia aš vedu du katorgininkus iš Štuthofo. Jie nevagia ir žmonių nepiauna...

– O tu, Viešpatie, Viešpatie! Kada gi tu nusprogsi, šėtone prakeiktas!

Policijos valdyboje išdėstęs kiekvienam sutiktam pareigūnui, kad mes žmonių nepiauname, prisiplakė jis prie valdybos sekretoriaus. Pasišnekėjęs pusvalandį su juo, ateina Miuleris pas mus su triumfuojančia šypsena:

– Mūsų kolona nuėjo į Reicho darbo tarnybos – RAD – lagerį, dabar tuščią, netoli kaimo Goddentow. Reikia ir mum tenai eiti. Na, – marš, marš!

– O kur tai yra? – klausiame nustebę.

– Netoli. Bus kokie aštuoni ar dešimt kilometrų už miesto.

– Eik tu pragaran molio minti! Niekur aš iš čia neisiu! – keikiasi Vytautas ir gula išilgai koridoriaus, – skersai jis čia netelpa. Šalia jo tiesiuosi ir aš.

Miuleris trypinėja aplink mus ir pliurpia: – Marš-marš! – ir pats savo žodžiais netiki.

– Neisim mes iš čia, nors tu nusprok!

– Ei, jūs, nagi, marš-marš!

– Scheisse! – atsako jam į tai Vytautas ir nusisuka į sieną, – su tokiu kvailiu jis daugiau nebekalbėsiąs.

Pats vienas mum nebegalėdamas nieko padaryti, Miuleris šaukiasi į pagalbą policijos valdybos sekretorių, – seną storą vokietį.

– Išeikite! Čia negalima jum pasilikti! – prašo jis geruoju.

– Kurgi mes eisime, – rėkiame atsigulę abudu su Vytautu, – mes esame ligonys! Mes negalime bepaeiti! Jei čia mums [negalima] nakvoti, sodink mus į kalėjimą!

– Kad ir į kalėjimą negaliu jūsų pasodinti...

– Na, tai kaip sau nori... Mes iš čia niekur neisime! Arba – duok mum vežimą. Važiuoti vis gal dar nuvažiuosime.

– Mielu noru duočiau, bet kad neturiu. Visiškai nieko neturiu. Vokiečių moterim su vaikais gabenti – ir tai neturiu, o jum – juo labiau.

– Tam ir policija esi, kad gautum. Jei jau atitempėt mus čia iš Lietuvos, tai ir vežimą turite duoti...

– Argi aš tempiau? Kuo gi aš kaltas?

– O mes kuo kalti?.. Jeigu mes išeitumėm iš miesto, vis tiek, nebegalėdami paeiti, nugriūtumėm, o Miuleris mus nušaus, – mes dabar jį jau stačiai Miuleriu vadinome, – tad kuriam velniui mum dar eiti, vargti, kad jis tą pat gali ir čia padaryti? Miuleri, šauk, po perkūnų, greičiau!

– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – kada gi aš jus šaudžiau?

– To dar betrūko, kad tu mus, padūkęs velniau, šaudytum!

Policijos valdybos sekretorius prašo geruoju. Mes turime tiktai už miesto, pusantro kilometro, išeiti. Ten esąs kaimelis, gyveną ūkininkai. Jis duosiąs Miuleriui raštelį, su kuriuo jis galės rekvizuoti vežimą, ir mus toliau jau nuveš.

– Cho-cho-cho! – krizena Miuleris, – mes dar pavažiuosime!

Policija gražiuoju prašo, – kurgi čia su ja pešies, katorgininkas būdamas! Einame per miestą ramiai, specialaus policininko lydimi, kad Miuleris pakeliui vėl nepliurptų. Už miesto – pasilikome vėl su tuo išglušėliu. Kaime su juo vėl ta pati velniava – kiekvienam jis turi išpliurpti visą mūsų istoriją.

Brendame per vandenį iki riešų – buvo staigus atodrėkis su lietumi, – mokliname patamsyje nuo trobos į trobą, – vežimo mum niekas neduoda. Kiekvienas ūkininkas bijo, kad Miuleris, paėmęs vežimą, važiuos ir nuvažiuos jį, – ką tu su tokiu pliurpa! Ūkininkai visaip išsisukinėja. Miuleris – geros širdies žmogus – labai ir nespiria. Taip niekur vežimo ir negavome, – visi ūkininkai siuntė mus pas kaimo burmistrą, kuris gyveno dar už kelių kilometrų, kurį ir surasti tokią tamsią naktį buvo prasti juokai.

Keikiame Miulerį biauriausiais žodžiais, kuriuos tik prisiminti galėjome. Į mūsų koliojimą jis kriuksi tiktai:

– Cho-cho-cho! Esu senas kareivis. Visa bus gerai.

Vis dėlto burmistrą suradom. Jis mum net duonos po dvi rieki davė ir po puoduką kavos. Ir vežimą davė! Važiuojame!

RAD lageris jau nebetoli buvo. Bet apie mūsų koloną niekas tame lageryje nieko negirdėjo. Lageris tuščias, bet nakvynės mum neduoda, – esą dar papiausite, ko gero! Marš atgal.

Burmistras įsiutęs, kad mes sugrįžome. Jis atlikęs savo pareigą, vežimą davęs. Dabar jis nebeįsileidžia į jokias kalbas, veja mus su visu Miuleriu iš kiemo lauk. Mes jau Miuleriui aplink snukį kumščiais vedžiojame, – žodžių mes jam jau nebeturime...

Pasiųstume mes tą Miulerį visiškai po velnių, bet kad jis dabar pasidarė mum reikalingas! Mes – ligonys, be jokių dokumentų, be pinigų, svetimoj žemėj, – kur dingsime be Miulerio? Pagaus dar kaip bėglius iš lagerio ir pakars, – toks gi klaikus metas! Be to, mūsų blokui visuomet buvo uždėta kolektyvinė atsakomybė, vienas pabėgs – visi kiti nukentės!

Varinėdami Miulerį nuo trobos į trobą, kaime vis dėlto gavome nakvynę. Vytautui temperatūros daugiau 40, bet jis laikosi herojiškai, nors ir pasiutusiai keikias.