Brendame per vandenį iki riešų – buvo staigus atodrėkis su lietumi, – mokliname patamsyje nuo trobos į trobą, – vežimo mum niekas neduoda. Kiekvienas ūkininkas bijo, kad Miuleris, paėmęs vežimą, važiuos ir nuvažiuos jį, – ką tu su tokiu pliurpa! Ūkininkai visaip išsisukinėja. Miuleris – geros širdies žmogus – labai ir nespiria. Taip niekur vežimo ir negavome, – visi ūkininkai siuntė mus pas kaimo burmistrą, kuris gyveno dar už kelių kilometrų, kurį ir surasti tokią tamsią naktį buvo prasti juokai.

Keikiame Miulerį biauriausiais žodžiais, kuriuos tik prisiminti galėjome. Į mūsų koliojimą jis kriuksi tiktai:

– Cho-cho-cho! Esu senas kareivis. Visa bus gerai.

Vis dėlto burmistrą suradom. Jis mum net duonos po dvi rieki davė ir po puoduką kavos. Ir vežimą davė! Važiuojame!

RAD lageris jau nebetoli buvo. Bet apie mūsų koloną niekas tame lageryje nieko negirdėjo. Lageris tuščias, bet nakvynės mum neduoda, – esą dar papiausite, ko gero! Marš atgal.

Burmistras įsiutęs, kad mes sugrįžome. Jis atlikęs savo pareigą, vežimą davęs. Dabar jis nebeįsileidžia į jokias kalbas, veja mus su visu Miuleriu iš kiemo lauk. Mes jau Miuleriui aplink snukį kumščiais vedžiojame, – žodžių mes jam jau nebeturime...

Pasiųstume mes tą Miulerį visiškai po velnių, bet kad jis dabar pasidarė mum reikalingas! Mes – ligonys, be jokių dokumentų, be pinigų, svetimoj žemėj, – kur dingsime be Miulerio? Pagaus dar kaip bėglius iš lagerio ir pakars, – toks gi klaikus metas! Be to, mūsų blokui visuomet buvo uždėta kolektyvinė atsakomybė, vienas pabėgs – visi kiti nukentės!

Varinėdami Miulerį nuo trobos į trobą, kaime vis dėlto gavome nakvynę. Vytautui temperatūros daugiau 40, bet jis laikosi herojiškai, nors ir pasiutusiai keikias.