Brendame per vandenį iki riešų – buvo staigus atodrėkis su lietumi, – mokliname patamsyje nuo trobos į trobą, – vežimo mum niekas neduoda. Kiekvienas ūkininkas bijo, kad Miuleris, paėmęs vežimą, važiuos ir nuvažiuos jį, – ką tu su tokiu pliurpa! Ūkininkai visaip išsisukinėja. Miuleris – geros širdies žmogus – labai ir nespiria. Taip niekur vežimo ir negavome, – visi ūkininkai siuntė mus pas kaimo burmistrą, kuris gyveno dar už kelių kilometrų, kurį ir surasti tokią tamsią naktį buvo prasti juokai.

Keikiame Miulerį biauriausiais žodžiais, kuriuos tik prisiminti galėjome. Į mūsų koliojimą jis kriuksi tiktai:

– Cho-cho-cho! Esu senas kareivis. Visa bus gerai.

Vis dėlto burmistrą suradom. Jis mum net duonos po dvi rieki davė ir po puoduką kavos. Ir vežimą davė! Važiuojame!

RAD lageris jau nebetoli buvo. Bet apie mūsų koloną niekas tame lageryje nieko negirdėjo. Lageris tuščias, bet nakvynės mum neduoda, – esą dar papiausite, ko gero! Marš atgal.

Burmistras įsiutęs, kad mes sugrįžome. Jis atlikęs savo pareigą, vežimą davęs. Dabar jis nebeįsileidžia į jokias kalbas, veja mus su visu Miuleriu iš kiemo lauk. Mes jau Miuleriui aplink snukį kumščiais vedžiojame, – žodžių mes jam jau nebeturime...

Pasiųstume mes tą Miulerį visiškai po velnių, bet kad jis dabar pasidarė mum reikalingas! Mes – ligonys, be jokių dokumentų, be pinigų, svetimoj žemėj, – kur dingsime be Miulerio? Pagaus dar kaip bėglius iš lagerio ir pakars, – toks gi klaikus metas! Be to, mūsų blokui visuomet buvo uždėta kolektyvinė atsakomybė, vienas pabėgs – visi kiti nukentės!

Varinėdami Miulerį nuo trobos į trobą, kaime vis dėlto gavome nakvynę. Vytautui temperatūros daugiau 40, bet jis laikosi herojiškai, nors ir pasiutusiai keikias.

Ant rytojaus Miuleris užsimanė mus vėl į Lauenburgo policiją varyti, – dieną Miuleris buvo drąsesnis ir ėmė įsakymus davinėti. Mes įtikinėjame, kad jis policijon bent telefonu paskambintų, – gal gi mum visai nereikia tenai grįžti.

– Ne, ne, ne! – spiriasi Miuleris, – neskambinsiąs. Reikią eiti, jis žinąs, jis esąs senas kareivis, – telefonu kalbėti, žaltys, nemokėjo...

Vargiai gyvi nulingavome į Lauenburgą. Miestas – pilnas žmonių. Vis pabėgėliai ir pabėgėliai. Naciai rudoje uniformoje traukia iš vežimų visus vyrus ir stato į rikiuotą – organizuoja pragarsėjusį Hitlerio folksšturmą. Vežimuose pasilikusios vienos moterys rėkia žliumbia, į padalkas nosis šluosto, nosinaites taupo. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, susitikęs kiekvieną naują bobą, barška kaip sena katarinka:

– Va, aš vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...

Policijos valdybos sekretorius pasitiko mus kaip bulius raudoną skudurą.

– O, Viešpatie! Ir vėl jūs čia! Lauk! Lauk! – ėmė kaukti jisai. – Aš gi jum sakiau, kad jum reikia eiti į RAD lagerį, ten jum vieta jau paskirta! Lauk, lauk!

Į mūsų pasiaiškinimą, kad mes ten jau buvome, jis tiktai mojavo abiem rankom, – nieko jis nežinąs, nieko kita jis negalįs...

– Kalėjiman jūsų neleisiu! Lauk, lauk!

– Su šituo kvailiu Miuleriu atgal aš nebeisiu, – vis širdo Vytautas, – duokit kitą palydovą...

– Cho-cho-cho! – žvengė Miuleris, matyti, patenkintas, kad jį Vytautas viešai kvailiu pavadino.

Kito palydovo nedavė. Iš policijos valdybos išmetė mus lauk su visu Miuleriu. Grįždami atgal į tą lageriūkštį, turėjome verstis su tuo pačiu Miuleriu. Tik dabar mes jį paėmėm savo žinion. Mieste prie bobų iš tolo nebeprileidžiame.

– Miuleri, velniau, nelįsk, – laiko nėra! – tempėme jį toliau – ir jis klausė.

Užmiestyje pradėjome savarankiškai vežimus rekvizuoti.

Važiuoja kokia vokiška moterėlė iš miesto, mes tuoj ją – čiupt:

– Tetulyt, paveizėk, mes du, o iš paskos, matai, eina dar Miuleris, pliurpa tas prakeiktas...

Nelaukdami moterėlės atsakymo, stabdome arklį, lipame į vežimą, o Miulerį sodiname prie moterėlės. Miuleris klauso. Miuleriui – kas: bet tik prie bobos sėdėti. Jis tuoj matarai-matarai ir vėl pradeda savo:

– Va, vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...

RAD lageriūkštyje mus pasitinka taip pat, kaip policijos valdyboje:

– O, Viešpatie, – ir vėl jūs čia! Lauk, lauk!

Miuleris nuo mūsų jau už stulpo slepiasi. Iškišęs iš tenai galvą, pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau:

– Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.

Palikę Miulerį už stulpo, aiškinamės, kas gi mum toliau, po velnių, veikti? Mūsų spiriama, lageriūkščio sargyba šiaip taip telefonu išaiškino, kad mum reikia eiti dar keturi kilometrai į miestelį Lanc [Lanz] – ir ten rasime savo koloną.

– O ką, ar nesakiau, kad rasime? – triumfuoja Miuleris, – duok tabokos pypkei prisikišti...

– Še. – sakau, – pypkę tai prisikišk, tik į reikalus daugiau nesikišk...

Pakeliui įprastu jau mum būdu rekvizavę vežimą, nusivežėme Miulerį į Lancą. Tenai jau laukė mūsų kolonos ateinant. Miuleris visiškai patenkintas. Miuleris šypsos iki ausų:

– Aš esu senas kareivis. Sakiau gi, kad visa bus tvarkoj!