Važiuoja kokia vokiška moterėlė iš miesto, mes tuoj ją – čiupt:

– Tetulyt, paveizėk, mes du, o iš paskos, matai, eina dar Miuleris, pliurpa tas prakeiktas...

Nelaukdami moterėlės atsakymo, stabdome arklį, lipame į vežimą, o Miulerį sodiname prie moterėlės. Miuleris klauso. Miuleriui – kas: bet tik prie bobos sėdėti. Jis tuoj matarai-matarai ir vėl pradeda savo:

– Va, vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...

RAD lageriūkštyje mus pasitinka taip pat, kaip policijos valdyboje:

– O, Viešpatie, – ir vėl jūs čia! Lauk, lauk!

Miuleris nuo mūsų jau už stulpo slepiasi. Iškišęs iš tenai galvą, pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau:

– Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.

Palikę Miulerį už stulpo, aiškinamės, kas gi mum toliau, po velnių, veikti? Mūsų spiriama, lageriūkščio sargyba šiaip taip telefonu išaiškino, kad mum reikia eiti dar keturi kilometrai į miestelį Lanc [Lanz] – ir ten rasime savo koloną.

– O ką, ar nesakiau, kad rasime? – triumfuoja Miuleris, – duok tabokos pypkei prisikišti...

– Še. – sakau, – pypkę tai prisikišk, tik į reikalus daugiau nesikišk...

Pakeliui įprastu jau mum būdu rekvizavę vežimą, nusivežėme Miulerį į Lancą. Tenai jau laukė mūsų kolonos ateinant. Miuleris visiškai patenkintas. Miuleris šypsos iki ausų:

– Aš esu senas kareivis. Sakiau gi, kad visa bus tvarkoj!