Ant rytojaus Miuleris užsimanė mus vėl į Lauenburgo policiją varyti, – dieną Miuleris buvo drąsesnis ir ėmė įsakymus davinėti. Mes įtikinėjame, kad jis policijon bent telefonu paskambintų, – gal gi mum visai nereikia tenai grįžti.

– Ne, ne, ne! – spiriasi Miuleris, – neskambinsiąs. Reikią eiti, jis žinąs, jis esąs senas kareivis, – telefonu kalbėti, žaltys, nemokėjo...

Vargiai gyvi nulingavome į Lauenburgą. Miestas – pilnas žmonių. Vis pabėgėliai ir pabėgėliai. Naciai rudoje uniformoje traukia iš vežimų visus vyrus ir stato į rikiuotą – organizuoja pragarsėjusį Hitlerio folksšturmą. Vežimuose pasilikusios vienos moterys rėkia žliumbia, į padalkas nosis šluosto, nosinaites taupo. Miuleris, pliurpa tas prakeiktas, susitikęs kiekvieną naują bobą, barška kaip sena katarinka:

– Va, aš vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...

Policijos valdybos sekretorius pasitiko mus kaip bulius raudoną skudurą.

– O, Viešpatie! Ir vėl jūs čia! Lauk! Lauk! – ėmė kaukti jisai. – Aš gi jum sakiau, kad jum reikia eiti į RAD lagerį, ten jum vieta jau paskirta! Lauk, lauk!

Į mūsų pasiaiškinimą, kad mes ten jau buvome, jis tiktai mojavo abiem rankom, – nieko jis nežinąs, nieko kita jis negalįs...

– Kalėjiman jūsų neleisiu! Lauk, lauk!

– Su šituo kvailiu Miuleriu atgal aš nebeisiu, – vis širdo Vytautas, – duokit kitą palydovą...

– Cho-cho-cho! – žvengė Miuleris, matyti, patenkintas, kad jį Vytautas viešai kvailiu pavadino.

Kito palydovo nedavė. Iš policijos valdybos išmetė mus lauk su visu Miuleriu. Grįždami atgal į tą lageriūkštį, turėjome verstis su tuo pačiu Miuleriu. Tik dabar mes jį paėmėm savo žinion. Mieste prie bobų iš tolo nebeprileidžiame.

– Miuleri, velniau, nelįsk, – laiko nėra! – tempėme jį toliau – ir jis klausė.

Užmiestyje pradėjome savarankiškai vežimus rekvizuoti.

Važiuoja kokia vokiška moterėlė iš miesto, mes tuoj ją – čiupt:

– Tetulyt, paveizėk, mes du, o iš paskos, matai, eina dar Miuleris, pliurpa tas prakeiktas...

Nelaukdami moterėlės atsakymo, stabdome arklį, lipame į vežimą, o Miulerį sodiname prie moterėlės. Miuleris klauso. Miuleriui – kas: bet tik prie bobos sėdėti. Jis tuoj matarai-matarai ir vėl pradeda savo:

– Va, vedu du katorgininkus... Jie žmonių nepiauna...

RAD lageriūkštyje mus pasitinka taip pat, kaip policijos valdyboje:

– O, Viešpatie, – ir vėl jūs čia! Lauk, lauk!

Miuleris nuo mūsų jau už stulpo slepiasi. Iškišęs iš tenai galvą, pavilbina man pirštu, kad aš prieičiau arčiau:

– Jis esąs senas kareivis. Visa būsią tvarkoj.

Palikę Miulerį už stulpo, aiškinamės, kas gi mum toliau, po velnių, veikti? Mūsų spiriama, lageriūkščio sargyba šiaip taip telefonu išaiškino, kad mum reikia eiti dar keturi kilometrai į miestelį Lanc [Lanz] – ir ten rasime savo koloną.

– O ką, ar nesakiau, kad rasime? – triumfuoja Miuleris, – duok tabokos pypkei prisikišti...

– Še. – sakau, – pypkę tai prisikišk, tik į reikalus daugiau nesikišk...

Pakeliui įprastu jau mum būdu rekvizavę vežimą, nusivežėme Miulerį į Lancą. Tenai jau laukė mūsų kolonos ateinant. Miuleris visiškai patenkintas. Miuleris šypsos iki ausų:

– Aš esu senas kareivis. Sakiau gi, kad visa bus tvarkoj!

LVII. Tai bent gyvenimėlis!

Lanco miestelyje susijungę su savo kolona, toliau keliavome drauge dar dvi dienas. Bet tai buvo jau visai kitokia kelionė.

Visų pirma pačiame Lanco miestelyje bulius Bratkė išvijo iš mokyklos kažkokią tenai vokiečių, karo pabėgėlių, kompaniją, – vietą užleido mum. Vokiečiai pradėjo murmėti:

– Juos esą, grynaveislius vokiečius, anksčiau čionai apsigyvenusius, varai lauk, o vietą užleidi kažkokiem įtartiniem katorgininkam!

– Lauk! – bliovė bulius Bratkė ir vijo vokiečius lauk.

Ir iš viso tą dieną bulius Bratkė stačiai pasiuto: užkaitino jisai miestelio vokiečius virti sriubą, žirnienę ar bulvienę su dešra, – esą jo katorgininkai valgyti nori! Sriubą vokiečiai virė ir nešė, Bratkė visiem katorgininkam dalino. Ir toliau, kai ėjome per vokiškus kaimus, visur gavome sriubos. Bratkė sriubą iš anksto telefonu užusakydavo, vokiečiai jau laukė mūsų ateinant su pilnais bosais.

Pavargėlių Bratkė jau dvi dienos nebešaudė, negalinčius eiti – rekvizuotais vežimais vežė, – tikrai, velniai žino, kas tam buliui Bratkei staiga buvo pasidarę!

Lanco miesto mokykloje Bratkė davė mum šiltą pakūrentą salę, o savo esesininkus sugrūdo į šaltą, nepakurtą. Niršo esesininkai ir keikės, ir movės kelnes šaltam kambary. Į mūsų patalpą atsilankė... Lanco miesto burmistras su savo padėjėju, gražiai pasisveikino ir klausinėjos, ar ko mum netrūkstą, – ar negalįs jis kuo mum padėti?! Ryto metą jis vėl mus labai mandagiai ir bičiuliškai tolimesnėn kelionėn išlydėjo, lyg mes jo svečiai būtume buvę!

Mes nieko nebesuprantame. Čiupinėjame tirdami kits kitą:

– Argi mes iš tikrųjų vėl žmonės pasidarėme? Tai – velnias!